AR mes esame reikalingi Kaunui ir Kauno rajonui?

2 savaites gyvenau vienuolyne. Siekiau išvalyti protą ir sielą. Kol tiesiau kelius į Dievą ir žvelgiau į savo širdį, hospiso veikla nestovėjo vietoje. Grįžusi, aptikau džiaugsmingų ir liūdnų žinių.

DŽIAUGSMINGI įvykiai:

– hospiso kolektyvas per šį laiką neprarado tempo ir įgūžių, puikiai derino pacientų lankymo grafikus, pagalbos kryptį.

– lietuvė Daiva Bieliūnaitė, gyvenanti Anglijoje suruošė ir atsiuntė siuntinį su labai reikalingomis priemonėmis.

Nuoširdžiai DĖKOJAME už rūpestį ir aukojimą!

AR mes esame reikalingi Kaunui ir Kauno rajonui?
AR mes esame reikalingi Kaunui ir Kauno rajonui?

LIŪDNOKOS žinios:

Gavę siuntinį, su viltimi patikrinome Kauno hospiso BANKO sąskaitą.

Paskutinė parama 30 eurų tebuvo pervesta 2016-04-04. Sąskaita tuštėja dėl mokesčių į valstybines instancijas.

– Parašytiems trims projektams į savivaldybę, Kaunas neskyrė finansavimo…

– Aptriušusio ir sudraskyto seno pastato irgi nedavė: „Pirkite, arba nuomokite iš mūsų“.

AR mes esame reikalingi Kaunui ir Kauno rajonui?

Vienuolyne bendravau su žmonėmis iš įvairių šalių (iš Lietuvos nesutikau nė vieno).

Kalbėjome hospiso tema. Pasakojau, kad teikiame kvalifikuotą, kokybišką neatlygintiną pagalbą sunkiai sergantiems nepagydomiems ligoniams ir jų artimiesiems.

Pasakojau apie mūsų savanorius, apie jų jautrias ataskaitas, dvasines platumas ir dydį, pasiaukojančias širdis…

Stebėjosi piligrimai, meldėsi už mūsų įstaigą. „O iš kur finansavimas?“ – klausdavo susirūpinę pašnekovai. „Savanorių atlyginimas – jų dvasinė pilnatvė, darbuotojai gauna kas ketvirtuką, kas aštuntadalį minimumo.

Naudoju savo asmenines lėšas, remia bičiuliai.“- atsakydavau.

MAN SVETIMAME KRAŠTE BUVO GĖDA DĖL MŪSŲ KIETAŠIRDŽIŲ VALDYTOJŲ ELGESIO.

Todėl stengiausi pinigų temos nevystyti.

Ar esame reikalingi Kaunui? Miesto valdžios bei finansavimo struktūroms esame eiliniai valkataujantys prašytojai, kurių projektai – neverti dėmesio popieriukai, o vietoje Atokvėpio palatų nurodomos prieglaudos, į kurias, ko gero, savo artimųjų neguldytų ir patys negultų…

Nes žmogus turi teisę mirti ORIAI.

Solidūs Kauno verslininkai taip pat nusisuko: „Remiu vaikų namus, remiu kariuomenę, daug ką remiu – galiu pasigirti…“

Šie žmonės niekada neišgirs Paliekančio šį pasaulį išmintingo žodžio. Jų akys nesusidurs su dėkingomis išvargusių artimųjų akimis. „Aš savais pasirūpinsiu“ – galvoja dažnas. Savais rūpintis priklauso.

O kur gi Aukščiausioji Tiesa? Pagalba svetimam žmogui? Ar mes miestiečiai, žemės gyventojai esame svetimi?

„Ačiū, kad atėjote.. iš Dangaus“ – gauna vertingiausią atlygį Kauno hospiso namų savanoriai angelai.

Žanna Jankovskaja, VšĮ „Kauno hospiso namai“ direktorė.