Kaip kuriama gimtadienio šventė

Lankant pacientus jų namuose savanoriai pasinardina į sukurtą  savotišką intymią erdvę. Daugybę metų prikaustytas prie patalo žmogus organizuoja buitį ir gyvenimą taip, kad galėtų kuo mažiau varginti kitus.

Būnant šioje erdvėje  prasideda nuostabus tarpusavio  pažinimo, prisijaukinimo procesas. Kokias  dvasines gelmes ir platumas atrandame vieni kituose! Paliatyvioje pagalboje yra „knygų skaitymo“ paslauga, vadinama „biblioterapija“.  Mes jos neteikiame dėl paprastos priežasties: neprireikia!

Nes vieni kitiems esame tokios stebuklingos enciklopedijos, tokie dvasinės išminties žinynai, tokie meno katalogai, kad, rodos, ir dviejų gyvenimų neužtektų susipažinti ir išsipasakoti.

Bendraujant  žingsnis po žingsnį išsiaiškiname  paciento poreikius. KITUS poreikius. Žymiai DAUGIAU poreikių, negu  pacientas įsivaizduoja pradžioje, ar aprašo Kauno hospiso specialistų komanda po 1-mojo apsilankymo.

Tuomet prie higienos sutvarkymo, maitinimo, vaistų leidimo,  savanorių ataskaitose atsiranda papildomai atliktų darbų užrašai:

„Atliktas viso kūno masažas gydomaisiais  balzamais ir tepalais.. . Kalbėjome apie praeitį, santykius su mama, tikėjimą, įmanomus užsiėmimus ir darbą su savimi…  Į el. paštą išsiųsti  meniniai filmai laisvalaikiui ir dvasiniam penui…“

O dar štai  staiga  savanorių koordinatorė elektroninėje erdvėje sušunka: „Už kelių savaičių pacientės gimtadienis!!!“.

Iš mažyčių smulkmenėlių savanorių ataskaitose: „Pacientė suklūsta, jeigu laukia suloja šuniukas, ir nusišypso“, „pacientė labai vertina atneštas gėles, medžių pražydusias šakas“ ir kt., susiformuoja žinojimas apie SLAPTĄ paciento TROŠKIMĄ.

Šio žinojimo dėka   gimtadienio proga pradžiuginame pacientus  terapijomis su šuniukais, susitikimais su bičiuliais, gėlėmis, apsilankymu Snow arenoje.

MŪSŲ PACIENTĖ G-NA IR DVASINGA  IR ROMANTIŠKA  ASMENYBĖ, MĖGSTANTĮ GAMTĄ IR MALDĄ.  Jos susirgimas prikaustė ją prie vežimėlio, padarė ją visiškai nesavarankišką. Į lovą ji guldoma keltu, maitinasi moteris tik per šiaudelį.

Padedame G-nai savaitgaliais, kai nesilanko valdiškų įstaigų socialiniai darbuotojai. O šiokiadieniais tiesiog bendraujame. Labai susidraugavome su šiuo nuostabiu žmogumi.

Pagrindinė G-nos GIMTADIENIO IDĖJA atsirado nesunkiai: reikia išvežti pacientę į gamtą, kurioje ji nebuvusi jau daug metų. Per tą laiką jos gryno oro gurkšnis – plačiai kelioms minutėms atvertas  langas, nes ji gyvena  5-me daugiabučio aukšte.

Ne kiekvienas kaunietis  gali pasigirti, kad lankėsi ten, kur mes nutarėme nugabenti G-ną. Sudarėme nuostabios gimtadienio kelionės planą: Kauno marių regioninio parko lankytojų centras, vaišės ten esančioje pavėsinėje, Kadagių slėnis, kuris vadinamas Lietuvos Šveicarija.

Sunkiausias darbas šios gražios minties įvykdyme – tinkamo  transporto ir personalo nuoma, kuris nukeltų beveik nejudančią pacientę nuo 5-to aukšto ir įsodintų į automobilį.

Koordinatorė atkakliai šturmavo įvairias įstaigas: „Socialinių paslaugų centras, turi auto, pasistengtų ir nemokamai, BET jie neteikia nukėlimo iš 5 aukšto paslaugos. Ir Jų mašiną reikia rezervuoti iš laaaabai anksti. Kartų namai automobilio pritaikyto vežti žmogų invalido vežimėlyje neturi. Neįgalaus jaunimo centras turi transportą. Nuomotų irgi tik labai iš anksto suderinus. Jų politika, kad veža tik savo pacientus. Bet susitarti įmanoma. Deja šiuo metu iki rugpjūčio atostogauja. Kol kas neradau kopiklio, kur galėtų išnuomoti.“

Pagaliau radome šią paslaugą teikiančią Samariečių bendruomenę.

Toliau sekė lengvesnė plano vykdymo dalis: derinome su savanoriais, kurie gamins tortą, kurs gėlių puokštę, kurie lydės G-ną kelionėje.

GIMTADIENIO  EIGA savanorių aprašymuose:

KRISTINA:

„Atvykome su Vitalijumi, po kelių minučių prisijungė ir Rosita. G-na jaudinosi. Dėliojo paskutines smulkmenas. teikėme tortą ir gėles. Vitalijus puikias rožines rožes. Rosita savo sukurtą atviruką. Netrukus atvyko ir samariečiai.”

VITALIJUS (savanoris gyvena Jonavoje, kad galėti padėti šioje kelionėje pasiėmė darbe  laisvadienį):

„Iš ryto lėkiau vėl į Kauną, kaip ant sparnų, t.y.  taksi, autobusu ir dar vienu autobusu, pas G-ną. Atvykau, nespėjau įeiti, kaip manę pasivijo Kristina su tortų, gėlių puokšte ir įžengėm pas G-ną kartu. Jį lauke mus pasiruošusi ir susijaudinusi, kaip ir mes. Gražiu duetu su Kristiną sudainavom „su gimimo diena“, nes Rositos dar nebuvo, padovanojom visas dovanos: tortą Jūratės Gulbinienės gamybos, dvi puokštes (savanorės Astos Boguslauskienės  ir mano rožes). Po to atvykusi Rosita dar įteikė  ypatingą rankų darbo atviruką su sveikinimo eilėraščiais, kurias perskaitė pati autorė. G-ai labai patiko atvirukas ir gėlės.

Samariečiai, du tikri vyrai, atvyko pačiu laiku. Jie ryžtingai pasiėmė G-ną su vežimėliu ir nusinešė dviese laiptais prie mašinos. Viešpats atsiuntė man mintį, kad reikia atsisėsti į kitą vežimėlį šalia G-nos ir  prilaikyti ant posūkių. Jį pati man pasakinėjo, kada reikėjo prilaikyti.“

ROSITA:

„Kelionė  ir nuostabi ekskursija Kauno Marių regioninio parko muziejuje, kurią maloniai ir visada su šypsena tik 4 žmonėms vedė gidė, kėlė nuotaiką ir kūrė džiugią gimtadienio atmosferą. Beje, ten net gavome dovanų: po „Velnio pirštą“ ir magnetinių paveikslėlių. Muziejaus teritorijoje suruošėme puikų šventinį stalą. Pakvietėme ir mus vežusius vyrukus į puotą“

 KRISTINA:

„Lankytojų centre pasitiko mus Ramunė – Gidė. Nuostabi jauna moteris, kuri pasakojo mums ir visą eskpoziciją aprodė, ir liftu pasikėlę į antrą aukštą pamatėme iškamšų kolekciją ir filmuką. Buvo tikrai labai įdomu. G-na vis linksėjo ir šypsojosi.

Kai nuėjau atsiklausti gidės, kiek susimokėti, Ji džiaugėsi gražia intencija ir sakė, kad tikrai nieko nereikia. Padovanojau mūsų hospiso lankstinuką ir kalendoriuką. Dar Ramunė įteikė pacientei 2 magnetukus su Kadagių slėnio vaizdu ir Pažaislio vienuolynu žiemą.

ROSITA:

„Vėliau vykome (su Kristina turėjome baimę kaip pasiseks, nes pradėjo stipriai lyti, bet kai nuvykome lietus baigėsi) ir grožėjomės puikiais gamtos vaizdais. Gėda prisipažinti, bet Kadagių slėnyje buvau pirmą kartą. Dabar žadu vežti ir visą savo šeimyną ”.

PATI PACIENTĖ G-na  apie kelionę pasakoja labai jautriai. Jos balsas tiesiog trykšte trykšta jausmingumu, emocijom, džiaugsmu:   „AŠ LABAI LAIMINGA…  MAN VISKAS LABAI PATIKO…  AŠ DŽIAUGIUOSI, KAD JŪS ATSIRADOTE MANO GYVENIME.  MELDŽIUOSI UŽ JUS.

PATIKO IR INFORMACINIS CENTRAS,  IR KADAGIŲ SLĖNIS.
PATIKO, KAD Į PRIEKĮ VAŽIAVOME VIENU KELIU, GRĮŽOME KITU. TAI AŠ DAUGIAU MIESTO PAMAČIAU…”
G-na susigraudino pasakojant ir balsas pasikeitė: „TAIP GRAUDŽIAI MALONU PRISIMINTI.“

G-na dėkoja mums visiems. Ji džiaugiasi, kad esame.

O mes džiaugiamės ir dėkojame G-nai, už jos jautrią sielą ir suteiktą džiaugsmą būti šalia.

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą