Pasėjome savanorystės sėklą

Šeštadienį spalio 22 d. vyko 1-jį POLA (Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija) organizuotų mokymų „MYLIU IR SAUGAU GYVENIMĄ“ diena.

Patyrusios bei nuoširdžios psichologės Eglė Gudelienė ir Asta Blandė mokymų dalyviams pateikė konkrečius ir suprantamus įrankius savipagalbai, pozityvaus mąstymo ugdymui, ekspertų mokymams.

Dalyvavome aktyviai. Išgirdome aibę įvairiausių istorijų „iš pirmų lupų“ – onkologiniai ligoniai dalinosi savo patyrimais, išgyvenimais, jausmais (teigiamais ir neigiamais).

Pamatėme 3 jaudinančius video siužetus. Pasiūlytais metodais tyrinėjome savo ir pacientų jausmus, santykius.

Kauno hospiso namų savanoriai liko sužavėti sudėtingos medžiagos pateikimo būdų: ligonio, išgirdusio lemtingą vėžio diagnozę būseną, psichologės metaforiškai apibūdino, kaip SKĘSTANČIOJO žmogaus būsena.

Tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui užgula ausis, kyla panika, užplūsta klausimai, pasaulis aplink jį nustoja egzistuoti.

Visi kartu svarstėme: kokie jausmai bei aplinkos veiksmai traukia it INKARAS į dugną, o kas atlieka PLŪDURO vaidmenį, keliant į paviršių?

Mokymų dalyviai „inkarais“ įvardino baimę, šoką, pesimizmą, neigiamus fizinius pokyčius (svorio kritimą, plaukų išslinkimą chemoterapijos metu, skausmus), aplinkinių bei medikų nesupratimą, abejingumą, masinės informacijos priemones ir t.t.

„Plūdurais“, traukiančiais į gyvenimą, tapo tikėjimas ir malda, teisinga informacija, optimizmas, gyvenimo būdo ir mąstysenos pakeitimas, aplinkinių palaikymas ir buvimas šalia.

O vienas iš „plūdurų“ buvo VARDINIS: gydytojas onkologas chirurgas Vytautas Tiknius.

Pasidžiaugėme, kad Kauno hospiso namų gydytojas savanoris yra kelrodis daugybei onkologinės ligos paliestų pacientų.

Mokymų eigoje pasimatė, kokie profesionalūs savo srities specialistai yra Kauno hospiso savanoriai.

Jie meistriškai padėjo mokymų dalyviams (onkologiniams ligoniams): palaikė bei stiprino juos, puikiai atliko visas užduotis, ir net sugebėjo pasėti savanorystės sėklą (kai kurie dalyviai suvokė, galintys savanoriauti).

Mokymai leido aiškiai suvokti koks atsakingas ir ypatingas yra gyvenimo periodas, kada pas sergantįjį ateiname mes – paliatyvios pagalbos specialistai.

Užsiėmimų metu niekas nesvarstė ir neminėjo pagalbos išeinančiajam ir jo artimiesiems.

Žodis „mirtis“ liko tamsiu aspektu neigiamoje šviesoje, priešpastatytas žodžiui „gyvenimas“, o ne žodžiui „gimimas“.

Gyvenimas prasideda gimimu ir pasibaigia mirtimi. Jeigu pradedame mąstyti kitaip  – kyla mirties baimė.

Kol kyla baimė – žmogaus gyvenimo prioritetu tampa ne gyvenimo kokybės, o mirties išvengimas.Savanorystė būtų sunkus ir nepakeliamas darbas, jeigu mėgintume išvengti neišvengiamo.

Mes einame su pagalba, kurios dėka gyvenimas iki Mirties gali tapti didžiuliu nušvitimu, palaima, džiaugsmu.

Paskutinės akimirkos prieš mirties vartų atsidarymą yra  dovana artimiesiems BŪTI, BENDRAUTI, PRISIMINTI, APKABINTI, ĮVYKDYTI SVAJONES.

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą