Būdai padėti sunkai sergančiam ligoniui. 2. Šokio-judesio terapija

VšĮ „Kauno hospiso namai“ teikia nemokamą pagalbą ligonio namuose. Mūsų pacientai serga sunkiomis, nepagydomomis progresuojančiomis ligomis. Šių paslaugų metų taikome tik simptominį palaikomąjį gydymą, suteikiame fizinį, dvasinį, emocinį komfortą.

Kauno hospise savanoriauja įvairiausių profesijų, specialybių ir pomėgių turintys žmonės.

Jie ateina pas kenčiančiuosius atnešdami ne tik savo jautrias širdis, gailestingumą, bet ir norą padėti.

Sulaukiame įspūdingų įvairių terapijų rezultatų. Vieni nuo kitų daug ko išmokstame.

Prieš savaitę nagrinėjome šachmatų terapijos seansus. Šiandien papasakosime apie Šokio-judesio terapijos seansus.

KAS YRA ŠOKIO-JUDESIO TERAPIJA:

Šiuolaikinė šokio-judesio terapeuto profesija, apima šokį, judesį ir psichologijos mokslą bei terapinę praktiką. Šokio-judesio terapija yra viena iš keturių meno terapijos rūšių šalia dailės, muzikos ir dramos.

Šokio-judesio terapija tai terapinis judesio naudojimas siekiant vystyti emocinę, kognityvinę, fizinę, dvasinę ir socialinę asmens integraciją. Esminiai komponentai yra šokis kaip kūno judesys, kūrybinė išraiška ir tarpasmeninis santykis.

BŪTINOS SĄLYGOS:

Protas, kūnas, emocinės būsenos ir tarpasmeniniai santykiai yra nuolatinėje sąveikoje, o kūno judėjimas atspindi vidinius procesus bei suteikia jų įvertinimo galimybes ir poveikio būdus.

Terapeutas pripažįsta ir palaiko kliento judėjimą, skatina naujų judesio modelių vystymą ir integraciją, bei emocines patirtis lydinčias šiuos pokyčius.

ISTORIJA:

Šokis, kaip gydymo menas, žinomas iš senovės istorijos daugelyje pasaulio tautų, o šiuolaikinė šokio-judesio terapeuto profesija, apimanti šokį, judesį ir psichologijos mokslą bei terapinę praktiką išvystyta daugiausia Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

GALIMYBĖS:

Gali būti taikoma kaip vienintelis terapinio poveikio būdas arba papildantis kitas gydymo, reabilitacijos ar ugdymo formas. Terapija gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė, grupinė ir individuali, porų ir šeimos terapijoje, taikoma vaikams ir suaugusiems.

TAIKYMO SRITYS:

Psichikos sveikatos, reabilitacijos, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose, taip pat slaugos įstaigose, dienos priežiūros centruose, ligų prevencijos ir sveikatingumo programose ir privačioje praktikoje.

Šokio-judesio terapija gali būti taikoma sprendžiant emocinius/psichologinius sunkumus, ypatingai santykio su savo kūnu ar judėjimo, išraiškos galimybėmis, trauminėmis patirtimis, esant psichikos ir kitoms ligoms, gerontologijoje ir tiems, kurie ieško būdų asmeniniam tobulėjimui.

NAUDA:

  • Sąmoningumo, savivertės ir asmeninės autonomijos padidėjimas.
  • Sąveikos tarp minčių, jausmų ir veiksmų atskleidimas ir patyrimas.
  • Brandesnių elgesio būdų pasirinkimas ir įtvirtinimas.
  • Emocinės ir psichologinės būsenos stabilizavimas.
  • Bendravimo galimybių, naujų elgesio modelių ir resursų atradimas.
  • Vidinių resursų atskleidimas per kūrybingą judesio žaismą.
  • Savęs patyrimas per poveikį kitam.
  • Vidinės realybės atskleidimas per išorinę patirtį. Fizinio, emocinio ir/ar kognityvinio poslinkio inicijavimas.
  • Pasitikėjimu pagrįsto tarpasmeninio santykio vystymas.
  • Socialinio bendravimo gebėjimų vystymas.
  • Gyvenimo džiaugsmo pojūtis, geresnė ir stabilesnė emocinė ir fizinė savijauta ir kt.

(Pagal http://www.lsjta.lt/)

JUSTINA LIŽAITIENĖ VŠĮ “KAUNO HOSPISO NAMAI” SAVANORĖ, profesionali šokio-judesio terapeutė, pedagogė.

Šiuo metu dar studijoja kūno terapijos ir euritmijos mokslus. Ji lanko Kauno hospiso pacientus sergančius onkologinėmis kaulų ligomis ir išsėtine skleroze.

Justina dalinasi savanorystės įgūdžiais:

Ruošiuosi dar prieš ateinant.

Visada svarbu žinoti įprastą, pagrindinę informaciją apie pacientą (Vardą, amžių, šeimyninę situaciją, specialybę, pomėgius, ligos eigą), bei paskaityti kitų savanorių patirtį būnant su pacientu, kuri suteikia labai gyvą jausmą apie dabartinį paciento gyvenimą.

Savo viduje visada turiu lyg pojūtį, kas būtų svarbu, ar aktualu patirti pacientui, bet tuo pačiu, einu su žinojimu, kad tai yra tik mano pojūtis. Palieku erdvės viskam keistis. Nes tikrai negaliu nuspėti kas vyks, atvėrus paciento kambario duris.

Pasisveikinus su ligoniu ir pabuvus kelias minutes tyloje (kol nusirengiu, nusiplaunu rankas, atrandu patogią vietą atsisėsti šalia) pati nurimstu viduje ir esu pasiruošusi pabūti dėl kito.

Pirmiausia pasiteirauju, įsitikinu ir suteikiu pirmutinius svarbius poreikius ligoniui, kad jis galėtų save jausti maksimaliai komfortiškai jo situacijoje (ar sotus, ar nori gerti, ar buvo tualete, ar jaučiasi švarus, ar ne šalta, ne per karšta, ar patogu gulėti, ar sėdėti) Tik esant maksimaliai patogioje, saugioje, jaukioje aplinkoje galime nerti gilyn ir pažinti, atrasti kitus poreikius, kurie ne iš karto pastebimi, gal net ir pačio paciento.

 

JUSTINA LIŽAITIENĖ VŠĮ “KAUNO HOSPISO NAMAI” SAVANORĖ

„Atvykusi susipažinau ir prisistačiau, iš karto užsimezgė pokalbis, kadangi dirbu mokykloje mokytoja, o pacientė taip pat yra mokytoja. Nunešiau nešvarius indus nuo staliuko prie lovos.“

Tikiu, kad mūsų kūnai (fiziniai) yra be galo išmintingi, jie tarsi formuojasi ir saugo, talpiną visą informaciją apie tai, kas mes esame ir kaip tapome tokie, kokie esame dabar. Tad aš kalbinu kūną.

„Susitarėm, kad susitikimų metu televizorius ir radijas bus išjungti, kai šokome klausėmės kanklių muzikos (Ž. Trinkūnaitės).

Paklausiau ar yra jos kūne tokia vieta, kurią šiuo metu ji jaučia silpniausiai ir kuri norėtų dėmesio. Ji atsakė , kad pėdos ir aplamai visos kojos, tokios sunkios kaip kaladės ir nejudrios, o taip norėtų pati paeiti nors kelis žingsnius dar…. Tad terapiją pradėjome nuo pėdų, tada keliai ir klubo sąnariai, lengvas prisilietimas, palaikymas ir sąnarių išjudinimas, tada kryžkaulis, čia padarėme nedidelę meditaciją ir abi kartu koncentravomės į kaulus ir į stuburo apačią kaip į tvirtą pamatą.”

Tyloje (jei tai komfortabilu ligoniui, jei ne atrandame harmoningą muziką) įsiklausome į kūno pojūčius. Visada paklausiu kokią kūno vietą jaučia šiuo metu geriausiai, kaip palaikančią, stiprią vietą, kurią kūno vietą, dalį, organą, sritį jaučia silpniausiai, kur jaučia skausmą, arba kurios dalies visai nebejaučia.

Tokie raktai jau yra didžiulė dovana pacientui ir man , kad galėtume iš pradžių tiesiog pabūti tose vietose. Tikrai taip, esu įsitikinusi, kad neateinu kažko pakeisti, perkeisti, pagydyti, sutaisyti. Ateinu pabūti šalia ir skirti savo dėmesį, ten kur jo šiuo metu reikia labiausiai. Kartu su pacientu mes skiriame savo dėmesį, savo koncentraciją, sąmoningumą ir budrumą kažkuriai tai sričiai.

„Tada E. paminėjo, kad nutirpę rankų pirštai. Padirbėjom ir su pirštukais, sušildėm, palankstėm. Tada lengvais judesiais šokom tik su rankom ir plaštakomis, tuo metu E. gulėjo ant nugaros. Kairė ranka juda puikiai-plastiškai ir koordinuotai. Dešinė ranka po operacijos juda labai sunkiai, pakyla tik pusė trajektorijos ir juda kampuotai, trukčiojant.

Taip bešokant E. pasakė, kad jaučia , kad joje yra vis dar pykčio, o norėtų, kad nebūtų.“

Gimsta judėjimas, žodžiai, pajautimas savaime. Ir tai kas buvo užslėpta, nematoma, tampa įkūnyta. Kartais mes kalbame, kartais aš rankomis palaikau, leidžiu pajausti vieną ar kitą sritį, kartais šokame, ar tiesiog judame autentiškai, kartais žiūrime tyloje viens kitam į akis, kartais meldžiamės.

„Šį kartą iš karto ji pasidalino su manimi apie neseniai pas ją apsilankiusį kunigą. Ji dabar jaučiasi tikrai pasiruošusi sutikti šventes. Kartu pasidžiaugėme ir pasidalinome apie svarbą švaros… kūno, buities, minčių ir sielos, kaip gera kai visur gali susitvarkyti ir iš chaoso pereiti prie harmonijos.

Dirbome su limfa, su skysčiais kūne, kad jie tekėtų ir judėtų laisvai. Pradėjome nuo kojų (kurios abi ties čiurnomis patinusios) baigėme galva.

Šį kartą daugiau veiksmo aš dariau, tik prašiau ponios Emilijos būti kartu sąmoningai kartu su tomis kūno vietomis ar ta sistema (šiuo atveju limfa), mintimis ir savo dėmesiu pabūti su savo kūnu.“

Toks tas procesas, niekada nežinai, kaip jis pakryps. Atvirumas-atsidavimas ir budrumas-sąmoningumas vykstantiems procesams aplinkui – šios kokybės, kurios lydi mane buvime su pacientais.

„Užsiėmėme tik judėsio, šokio ir kūno praktikomis. Iš pradžių jai papasakojau, kaip vyksta, kokia eiga. Pradėjome. Kvėpavome.

Su kvėpavimu judėjo vis didesnę amplitudė visas kūnas, traukėsi, spaudėsi iškvepiant, plečiasi, didėja įkvepiant. Kartu sąmoningai buvome su širdimi ir visa kraujotakos sistema.

Ši judėjimo meditacija truko pusvalandį, po jos Lilė sakė, kad jaučia atpalaiduoti raumenis, ypač kojų, panašus jausmas po vaistų (vartoja kai spastika stipri). Tada dirbome su dešinės rankos plaštaka. Ir darėm širdies atvėrimo šokį.

Pati Lilė stebėjosi, kad 10 min. jos abi rankos visad judėjo ir nejautė didelio nuovargio ar skausmo, ar įtampos. Dalinomės patirtimi, kalbėjomės apie koncentracijos galią, apie sąmoningumą. Spindinčiomis akimis atsisveikinome. L. man atrodė nurimus.“

Esu dėkinga kiekvienam pacientui už pasitikėjimą, atvirumą ir priėmimą. Susitikti su savimi pačiu yra iššūkis. Jaučiu pasipriešinimus, gyvenime susikurtus barjerus, stereotipus, bet patiriu, kad kartu saugioje , ramioje aplinkoje galime mažais žingsneliais artėti prie Esmės-Esaties.

Jaučiu dėkingumą ir atsivėrimą pačioje savyje.

Visa tai augina ir mane. Visata augina ir mane.

Justina

Hospiso pacientai – dažniausiai vieniši, ir visada sunkiai judantys žmonės.

Kviečiame galinčius ir norinčius padėti žmones suteikti galimybę kokybiškam ir sveikatą suteikiančiam procesui.