Kauno hospisas: gailestingumo nešėjai, pildantys paskutinius mirštančiųjų norus

[vc_row][vc_column][vc_column_text]

Straipsnis dienraštyje 15min. Karolina Stažytė (Aktualijų žurnalistė Kaune)

Popiežiaus Pranciškaus stabtelėjimas prie mirštančiųjų lovų – viena jautriausių Šventojo Tėvo vizito Lietuvoje akimirkų, kurią iš arti stebėjo ir Kauno hospiso direktorė Kristina Krasko.

Nepagydomus ligonius į paskutinę kelionę palydinti moteris teigia, kad popiežiaus prisilietimas prie jos vaikų galvų – atpildas už emociškai sunkų darbą. Darbą, kurį atlikti galėtų tikrai ne kiekvienas iš mūsų.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_single_image img_size=”full” alignment=”center” style=”vc_box_outline” onclick=”link_image” image=”id^11963|url^https://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2018/11/kauno-hospiso-namu-buveine-5bc99ddc874c8.jpg|caption^null|alt^Kauno hospisas: gailestingumo nešėjai, pildantys paskutinius mirštančiųjų norus|title^Kauno hospisas: gailestingumo nešėjai, pildantys paskutinius mirštančiųjų norus|description^Kauno hospisas: gailestingumo nešėjai, pildantys paskutinius mirštančiųjų norus”][vc_column_text]„Nustojau būti nelaiminga. Išeinu iš paciento namų ir suprantu, kiek daug turiu. Viskas aplink – tik smulkmenos.
Dėkinga savo vyrui, kad leidžia daryti gerus darbus, nes iš tokio darbo tikrai nepragyvensi“, – pildydama arbatos puodelį ir siūlydama paragauti šviežiai iškepto pyragaičio, 15min žurnalistei prisipažįsta 34-erių Kauno hospiso įstaigos vadovė.

Svetingumas šiai moteriai puikiai pažįstamas, kaip ir širdies atvirumas.

Paprašyta aprodyti menkas hospiso patalpėles, Kristina pirštu beda į sandėliu paverstą kambarėlį. Jame – daiktai, taip reikalingi mirštantiesiems. Trūksta, pasak jos, tokių priemonių, kaip kepurė, skirta išplauti prie lovos prikaustyto ligonio plaukus. Kepurė nepigi – kainuoja 4 eurus, tad ir nuperka ją kas itin retai.

„Žinau, mes ne Vilniaus hospisas, kuris sulaukia nemažai dėmesio, nes turi stacionarą, tačiau mūsų savanorių ir darbuotojų atliekamas darbas taip pat vertas didžiausios pagarbos.

Savo paslaugas teikiame ligonių namuose, jiems įprastoje aplinkoje. Veikiame jau ketverius metus, norėtume atidaryti hospiso namus, tačiau Kauno valdžia patalpų neatranda.
Susiradome patys, pasiūlėme, tačiau ir vėl išgirdome „ne“.

Patalpos leistų suteikti kiek poilsio mirštančiųjų artimiesiems, o ir patys ligoniai geriau pasijustų pakeitę neigiamų pojūčių pritvinkusią aplinką, tačiau yra kaip yra. Kokias sąlygas turime, tokiomis ir veikiame.

Prisitaikome. Nelaukiame, kol mums paduos, suteiks kažką. Mes duodame, mes nešame gailestingumą, rodome, kad galima mylėti tą, kuriam labai sunku, kuris jaučiasi vienišas, nesulaukia pagalbos arba bijo jos paprašyti“, – sakė Kristina. 

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]

Visas straipsnis »»

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]