[vc_row][vc_column][vc_column_text]
Dienraštis 15min paskelbė iniciatyvą „Šiemet buvau geras”, kurios metu kviečia dalintis gerais darbais, viešinti geradarius.
Sunkiai parinkome šiai akcijai kandidatus – kiekvienas iš 100 Kauno hospiso savanorių turi savo unikalią savanorystės patirtį, savo gyvenimo istoriją.
Pagaliau nutarėme duoti kelią jaunimui, kurių bendroje kompanijoje gavosi ne vienas ir ne du, o – su keturkojais savanoriais – net 10![/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_single_image img_size=”full” alignment=”center” style=”vc_box_outline” image=”id^12032|url^https://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2018/12/hospisas1.jpg|caption^null|alt^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę|title^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę|description^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Kauno hospiso savanorės – gyvūnų mokslą studijuojanti Gintarė Urbonavičiūtė ir psichologijos studentė Urtė Ivanavičiūtė – kiekvieną dieną susiplanavusios minučių tikslumu.
Viena iš daugybės jų veiklų – savanoriavimas Kauno hospise ir pagalba žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai, pasitelkiant gyvūnų terapiją.
Būtent gyvūnai padėjo merginoms susipažinti ir tapti ne tik darnia komanda, bet ir draugėmis. Gintarė ir Urtė pasakoja, kad susipažinusios su Kristina Krasko, Kauno hospiso namų vadove, pradėjo savanoriauti, ir jau pusmetį jos labai intensyviai važinėja pas žmones.
„Gyvūnų terapija yra skirstoma į keletą lygmenų, todėl šiuo atveju tai, ką mes darome, nėra visai gyvūnų terapija, tai daugiau susitikimas su žmogumi, o gyvūnai padeda pagerinti žmogaus emocinę būseną, pasikalbėti, padeda žmogui atsiverti. Šuns glostymas ramina, padeda įsitraukti į pokalbį. Šunys mūsų kompanionai ir pagalbininkai“, – sako Gintarė.
Urtė antrina, kad kiekvienas susitikimas yra individualus ir skirtingas, nes ir žmonės yra labai skirtingi: „Visi jie turi tam tikrų problemų, jos yra vis kitokios, o nuo to priklauso užsiėmimo eiga ir tipas.“
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” style=”vc_box_outline” image=”id^12034|url^https://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2018/12/hospisas2.jpg|caption^null|alt^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę|title^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę|description^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę”][/vc_column][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” alignment=”right” style=”vc_box_outline” image=”id^12035|url^https://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2018/12/hospisas3.jpg|caption^null|alt^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę|title^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę|description^Kauno hospiso savanorės Urtė ir Gintarė lankomiems žmonėms siūlo ne tik savo, bet ir šunų meilę”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Tarp gyvūnų žmonės atsiveria
Paklaustos, kiek turi šunų, merginos juokauja, kad viena jų (Urtė) kaip įprastas žmogus turi vieną, mišrūną, kurį pasiėmė iš gyvūnų globos namų būtent turėdama tikslą jį pasitelkti terapijai, o kita (Gintarė) – net 12, iš kurių 11 yra ilgaplaukiai koliai, o vienas – belgų aviganis.
„Turiu daug planų, susijusių su gyvūnais, esu veisėja, dresuotoja, turiu dresūros mokyklą, todėl visas mano gyvenimas sukasi aplink šunis ir toliau suksis. Beje, daugelis mano, kad kolis yra tobula veislė vaikams, tačiau tai ne visai tiesa, kadangi daug kas priklauso nuo paties šuns“, – pastebi mergina.
Abi savanorės pasakoja, kad kiekvienas susitikimas su žmogumi, kuriam reikia pagalbos, yra ypatingas, ir tai padaryti galėtų ne kiekvienas: „Reikia emocinės tvirtybės, kadangi kai kurie mūsų lankomi žmonės sunkiai serga ir jau nieko negali padaryti – tik padėti jam buvimu šalia.
Mes jaučiamės jau pripratusios, tačiau visi susitikimai sujaudina, todėl svarbu padaryti tai, ką tu gali čia ir dabar“, – sako savanorės.
„Šuo – puikus būdas prakalbinti žmogų ir padėti jam atsiverti. Pavyzdžiui, viena moteris, kurią lankydavome, buvo labai užsidariusi, tačiau ji nušvisdavo tiesiog glostydama šunį, ir taip po truputį mes pradėjome bendrauti, užmezgėme pokalbį. Tu matai, kad žmogui svarbus tiesiog paprastas pasikalbėjimas ir pasipasakojimas“, – pasakoja Gintarė.
Įsimenantys susitikimai ir pagalba kitiems džiugina labiausiai
Merginos per visą savanoriavimo laikotarpį sutinka daug šviesių žmonių, kurie įsimena ir skatina tobulėti.
Nors ne kiekvienas gali savanoriauti, tačiau merginos siūlo būtinai išmėginti save kurioje nors artimoje srityje, kadangi niekur kitur, kaip kad savanorystėje, nebus tiek daug gerumo, kuris duodamas su kaupu grįžta atgalios:
„Net ir juodoje spalvoje yra šviesos, – tikina savanorės. – Ši patirtis mus sustiprino emocine ir psichologine prasme.
Šiandien mes esame ten, kur norime būti, ir darome tai, ką norime daryti, – galime padėti kitiems.“
Visą 15 min. žurnalistės Astos Kaušakienės straipsnį skaitykite čia »»
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]