Padėkos laiškas

Gerb. ir brangūs Hospiso darbuotojai,

gyvenimas, lyg spyralė nenumaldomai sukasi kylančia kreive į viršų. Prabėgo jau šviesios, gražios, baltos Kalėdos, leisdamos pasidžiaugti trumpam sugrįžusios šeimos artumu, ir atskubėjo visai nežiemiški, darganoti, šlapi, gąsdinantys lijūndra ir šlapdriba, su pliusine lauko temperatūra Naujieji 2022 metai. Ir šis didelis šv. Kalėdų ir Naujųjų metų kontrastas paskatino prisėsti ir apmąstyti prabėgusius 2021 metus.Hospiso darbuotojas ir sunkiai sergantis slaugomas ligonis . Kaip diena ir naktis. Hospiso darbuotojas, lyg tas šviesulys, kiekvieną kartą atvykdamas atneša viltį ir gerą paskatinamąjį žodį į ligonio namus. Ligonis, dažnai kankinamas skausmų, slogios nuotaikos bando nusišypsoti. Tikėjimas ir viltis veda sveikatos atgavimo kryptimi.

                O šypsenos ir  geros nuotaikos 2021 metais netrūko. Viskas prasidėjo, kai vasario mėn.  atėjusi kinezeterapeutė Diana Nemčiauskienė pasidžiaugė, kad R. akivaizdžiai  sustiprėjo ir sugalvojo konkrečią užduotį: kiekvieną dieną 5 kartus  su vaikštyne ateiti į virtuvę prie stalo ir užfiksuoti  lauko temperatūrą užrašų knygelėje. R. šį iššūkį priėmė ir sąžiningai jį vykdė. Jis Diana labai tiki ir klauso jos nurodymų. O Dianos planai labai konkretūs: jei ligonis bus aktyvus, tai nuo kovo mėn.  pratęs užsiėmimus su savo studentais, kad greičiau R. sustiprėtų  ir pavasarį galima būtų su invalido vežimėliu išvažiuoti į lauką.  R. užrašų knygelė labai gerai parodo ligos ir sveikatos pakitimus, kintantį jo rašysenos braižą. Labai maloniai buvome nustebinti kovo 8- tąją, kai Hospiso direktorė Kristina Krasko su keliomis darbuotojomis, lydimos LNK televizijos kamerų, atvyko pasveikinti  R. su 78 gimtadieniu, kurio reportažą parodė LNK žinios kovo 11 d. 18.30 val.

                Iki išvažiavimo į lauką , dar daug vandens nutekėjo. reikėjo pastovėti ant Dianos platformos, kad išlaikyti pusiausvyrą, reikėjo vėliau ant tos pačios platformos bandyti sulenkti kojas per kelius, bandyt atsisėsti į vežimėlį, jame pasėdėti 15 , 30 minučių, vėliau kiekvieną dieną pasėdėti vežimėlyje po pusvalandį, kol pirmą kartą išvažiavome  į lauką  balandžio 21 dieną ir jame išsėdėjo 1 val.10 min. Įkvėpęs gryno oro ir pabuvęs lauke , R. pradėjo taisytis, nors tame tarpe buvo  nemaža ir prastesnių dienų.  Po to atėjo nepakeliama karščiu vasara birželio ir liepos mėn., tuomet galimybė pasėdėti ir išvažiuoti į lauką buvo didžiulė privilegija. Šiltuoju metų laiku iki rugsėjo mėn, R. lauke pabuvojo 11 kartų. Paskutinį kartą lauke buvo rugsėjo 9 d. su Vitalijumi.

                 Nuo rugsėjo 24 d pradeda po truputį viskas keistis. Pabuvojęs 2 ligoninėje 10 dienų, grįžta  susilpnėjęs, Diana neleidžia su vaikštyne keliaut prie stalo, reikia atsigauti, nes tai sveikatos nepriduoda, o tik atima jėgas. Su gydytoja Agne Kilmaniene sudaromas naujas gydymo kursas: 10 dienų statomos lašinės su vit.C kas antrą dieną, po to  pertrauka 8 dienos, išmaudomas ligonis  ir vėl pradedama bus iš naujo. Po lašinių R. tvirtėjo, bet ligos niekur neišnyko ir toliau darė savo ardomąją veiklą. Kiekvieną dieną ryte perskaitydavau Hospiso man padovanotą mintį: “Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti. Drąsos keisti, ką galiu pakeisti ir išminties tą skirtumą suprasti.” Ši mintis  mane drąsino ir skatino suprasti tikrąją gyvenimo realybę.  Visą šį laikotarpį Hospisui  atsidavęs darbuotojų personalas buvo visada pasiruošęs padėti sergančiajam ir jį prižiūrinčiam šeimos nariui. Man Hospiso darbuotojas  buvo artimesnis už giminaitį ir už sūnų.Kiekvienu momentu turėjo ką pasakyti, patarti ką duotuoju atveju daryti. Taip atsidavusios savo profesijai darbuotojos kaip Drasutė Urbanavičienė, su žiburiu reiktų ieškoti.Vieną vakarą apie 21 val  skambinu Drasutei ir sakau: matyt bus užsikimšęs  cistostomos vamzdelis,” bet  aš dabar negaliu pas jus atvažiuoti esu išvykusi į kaimą, bet paieškosiu sesutės kuri galėtų mane pavaduoti, o jei nerasiu tai rytoj 9 val ryte aš būsiu pas jus”, atsakė Drasutė. Ir kitos dienos rytą, lygiai 9 val.  Drasutė buvo prie   mūsų buto durų. Prisiminusi Jūsų poelgį, Drasute, aš ir šiandieną susigraudinu .NUOŠIRDUS IR LABAI DIDELIS AČIŪ, DRASUTE.

                 Dėkoju Vilmutei Pipirienei už nuoširdų bendravimą su R,kol bėga lašinė, už padrąsinantį ir šiltą žodį. Daktare Agne Kilmaniene, dėkoju Jums už didelį rūpestį, atjautą, dėmesį beviltiškai sergančiam R., bet neprarandant vilties, tikėti stebuklu, kad gal viskas pasikeis į gerąją pusę.Visų didžių darbų koordinatore Paula, juk tik Jūs sugebėjote  taip paskirstyti visus savanorius, kai man tekdavo nuvykti pas gydytoją, aprūpinti mus visomis  pagalbinėmis priemonėmis, labai šiltų pokalbių su savanoriais organizatorė ir dalyvė, dėkoju Jums už betarpiškumą ir šilumą.Seselei Faustai dėkoju už dvasinį palaikymą malda su atsiųstuoju Angeliuku ir  nuteistųjų laiškus kuriuose jie meldžiasi už R. Dėkoju visiems Savanoriams, kurie praskaidrino  R. pilką kasdienybę savo apsilankymu, Ačiū Jums už betarpišką , šiltą bendravimą. O pats didžiausias AČIŪ DIREKTOREI KRISTINAI KRASKO, subūrusiai tokį gražų, šiltą,nepaprastai jautrų, nuoširdų, nesavanaudį kolektyvą. Neabejoju,  kad R. iš Aukštybių dabar Jums visiems siunčia Padėkos žodžius. Mieli HOSPISO DARBUOTOJAI, aš visada liksiu JUMS dėkinga.

Danutė S.

Kaunas, 2022.01.03.

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą