Štai ir atšventėme Šv. Velykas – kadaise buvusi pagonių, o dabar vieną KRIKŠČIONIŠKIAUSIŲ švenčių.

Noriu papasakoti apie dar vieną unikalią krikščionybės išraišką – HOSPISUS.

Beveik visi žinote, jog esu Kauno hospiso namų steigėja ir pamaniau, jog visai būtų įdomu šiek tiek atskleisti hospisų atsiradimo istoriją.

DABARTINIŲ hospisų, sukurtų siekiant palengvinti nepagydomai sergančių pacientų kančias, IŠTAKOS siekia ankstyvuosius krikščionybės laikus. Ir… tai sugriovė nusistovėjusias Antikos medicinos tradicijas!

Mat senovės graikų ir romėnų gydytojai, manė, kad medicina NETURĖTŲ „ištiesti rankų” tiems, kuriuos liga jau nugalėjo. Pagalba beviltiškai sergantiems buvo laikoma DIEVŲ ĮŽEIDIMU: žmogus, net ir apdovanotas gydymo dovana, neturėjo abejoti, kad dievai ligoniui paskelbė mirties nuosprendį.

Tad idėja pagalbos nepagydomiems žmonėms kilo tik ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS laikotarpiu rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje.

Po to LOTYNIŠKĄJĮ pasaulį pasiekė IV mūsų eros amžiaus antrojoje pusėje, kai Romos Matrona FABIOLA, šventojo Jeronimo mokinė, atidarė hospisą piligrimams ir ligoniams.

Toliau apie 1065 m. keli hospisai atsirado MALTOJE – jie buvo skirti rūpintis piligrimais, kurie keliavo į Šventąją Žemę, bet pakeliui sunkiai susirgdavo.

XIV amžiaus pradžioje Šv. Jono Jeruzalės RITERIŲ HOSPITALJERŲ ORDINAS (dabartinis Maltos) atidarė pirmąją hospisą Rode (Graikija).

VAKARŲ EUROPOJE hospiso samprata pradėjo vystytis XI amžiuje. Romos katalikų tradicijoje hospisai buvo ligonių, sužeistųjų ar mirštančiųjų, taip pat keliautojų ir piligrimų svetingumo vietos.

Laikui bėgant, organizacijos, kuriuos kūrė ir rūpinosi hospisais iširo ir Reformacijos metu visiškai IŠNYKO.

Gal dėl politinių kliūčių, gal dėl religinių nesutarimų, tačiau XV – XIX amžiaus laikotarpyje pasaulyje pritrūko NESAVANAUDIŠKŲ žmonių, kurie rūpintųsi mirštančių, nebepagydomų vaikų ir suaugusių žmonių gerove.

Ir ŠTAI PRSISIKĖLIMAS: 1842 m. jauna 24-rių metų moteris Jeanne Garnier, netekusi vyro ir vaikų, Lione (PRANCŪZIJOJE) atidarė pirmąjį mirštančiųjų prieglaudą – hospisą, kurį pavadino „Kalvarija“ (arba „Golgota“). Vėliau kitose Prancūzijos vietose buvo atidaryta dar keletas tokių prieglaudų. Kai kurie iš jų veikia iki šiol.

Po 30-ties metų, 1879 m., AIRIJOS gailestingosios seserys, nepriklausomai nuo Jeanne Garnjė hospisų, Dubline įkūrė mirštančiųjų Dievo Motinos hospisą. Kai 1905 m. Airijos gailestingųjų seserų ordinas (Irish Sisters of Charity) atidarė dar vieną hospisą – Šventojo Juozapo hospisą LONDONO East Ende, mieste jau veikė bent trys protestantų hospisai.

Tuo pat metu įkurtas Rytų Londone hospisas „Šventojo Luko namai vargšams mirštantiesiems” skelbė išsamias ir gyvas metines ataskaitas, į kurias buvo sudėti pasakojimai apie atskirus pacientus, jų ASMENYBES, gyvai aprašyti pacientų charakteriai, JŲ DRĄSA MIRTIES AKIVAIZDOJE: „Mes nenorime kalbėti apie savo pacientus tik kaip apie „atvejus iš mūsų praktikos”.

Suprantame, kad kiekvienas iš jų – TAI IŠTISAS PASAULIS SU SAVO YPATUMAIS, savo vargais ir džiaugsmais, baimėmis ir viltimis, savo gyvenimo istorija, kuri įdomi ir svarbi pačiam pacientui ir nedideliam jo artimųjų ratui. Neretai į šią istoriją esame įšventinti ir mes.”

Vienas svarbiausių ŠIUOLAIKINIŲ hospisų atsiradimo momentu tapo 1948 metai, kai į šį hospisą atvyko medicinos sesuo, vėliau tapusi gydytoja – Cecilia Saunders, ji teigė: „Esate svarbūs, nes esate savimi, ir esate svarbūs iki gyvenimo pabaigos”.

Įspūdingu hospisų idėjų palaikymu tapo 1969 m. išleista „revolicinę“ daktarės Elisabeth Kübler-Ross knyga „Apie mirtį ir mirimą”.

Autorė iškėlė teiginį, kad mirtis yra ne „MEDICININIS TRŪKUMAS”, o natūralus procesas, paskutinis žmogaus augimo etapas. Būtent Elisabeth Kübler-Ross medicinos bendruomenėje pradėjo DISKUSIJĄ APIE MIRTĮ ir įrodė gydytojams, kad aukštųjų technologijų medicina negali išspręsti visų žmogaus egzistencijos problemų.

„Galiu jus patikinti, kad didžiausią atlygį per visą savo gyvenimą gausite, kai atversite savo širdį tiems, kuriems jos reikia,” – sakė Dr. Elisabeth Kubler-Ross

Mūsų VšĮ „Kauno hospiso namai” tęsia šių visų nuostabių ASMENYBIŲ pradėtą nepaprastą darbą. Kaune ir Kauno rajone lankome šeimas ir vienišus žmones („hospisas namuose”), kurie atsidūrė prie Mirties slenksčio.

Mes sugebame numalšinti sunkiai sergančių vaikų ir suaugusių skausmo bei vienišumo jausmą. Padedame jiems atsikratyti BAIMĖS.

Kaip ir hospisai VISAME pasaulyje – teikiame NEMOKAMAS paslaugas ir kaip visi kiti didžiąją dalimi išgyvename iš savanoriškų piliečių bei organizacijų aukų.

Dėl to nuolat patyriame finansinius sunkumus ir patys atsiduriame ant egzistencijos ribos.

O padėti galima įvairiais būdais. Vienas iš jų – pervedant finansinę paramą į VšĮ „Kauno hospiso namai“ sąskaitą. Bankas: Swedbank BIC – HABALT22

Atsiskaitomoji sąskaita: LT467300010141748723

Kitus pagalbos būdus galite rasti čia: https://www.kaunohospisas.lt/parama/

Dar esame nuoširdžiai dėkingi už Jūsų pasidalinimą šiuo laišku.

O mes padarysime viską, ką galime, kad kiekvienas galėtų ORIAI gyventi iki mirties.

Pagarbiai Žanna Jankovskaja,

Kauno hospiso namai.

1. nuotrauka – LOTYNIŠKĄJĮ pasaulį pasiekė tik IV mūsų eros amžiaus antrojoje pusėje, kai Romos Matrona FABIOLA, šventojo Jeronimo mokinė, atidarė hospisą piligrimams ir ligoniams.

2. nuotrauka – XIV amžiaus pradžioje Šv. Jono Jeruzalės Riterių HOSPITALJERŲ ORDINAS (dabartinis Maltos) atidarė pirmąją hospisą Rode (Graikija).

3. nuotrauka – 1842 m. jauna 24-rių metų moteris Jeanne Garnier, netekusi vyro ir vaikų, Lione (PRANCŪZIJOJE) atidarė pirmąjį mirštančiųjų prieglaudą – hospisą, kurį pavadino „Kalvarija“ (arba „Golgota“). Vėliau kitose Prancūzijos vietose buvo atidaryta dar keletas tokių prieglaudų. Kai kurie iš jų veikia iki šiol.

4. nuotrauka – 1879 m., Airijos gailestingosios seserys (The Irish sisters of Charity), nepriklausomai nuo Jeanne Garnjė hospisų, Dubline įkūrė mirštančiųjų Dievo Motinos hospisą.
1905 m. Airijos gailestingųjų seserų ordinas (Irish Sisters of Charity) atidarė dar vieną hospisą.

5. nuotrauka – Vienas svarbiausių ŠIUOLAIKINIŲ hospisų atsiradimo momentu tapo 1948 m. į šį hospisą atvykusi Cecilia Saunders.

6. nuotrauka – 1969 m. buvo išleista „revolicinę“ daktarės Elisabeth Kübler-Ross knyga „Apie mirtį ir mirimą”. Autorė iškėlė teiginį, kad mirtis yra ne „MEDICININIS TRŪKUMAS”, o natūralus procesas, paskutinis žmogaus augimo etapas. Būtent Elisabeth Kübler-Ross medicinos bendruomenėje pradėjo DISKUSIJĄ APIE MIRTĮ ir įrodė gydytojams, kad aukštųjų technologijų medicina negali išspręsti visų žmogaus egzistencijos problemų. Nuotraukoje Daktarė su Motina Terese.