VIRSMAS: iš MIRTIES baimės -> į GYVENIMO laimę
Esu Kauno HOSPISO steigėja. Artimųjų, bičiulių, pažįstamų, ir visų jautrių bei suprantančių žmonių dėka ši veikla tęsiasi jau beveik 10 metų.
Beveik 10 metų – tiek laiko su kolegomis esame itin arti prie MIRTIES. Esame lydintieji ir palaikantieji.
Ir anksčiau – iki Hospiso – kalbėjau apie Mirtį, užjausdama žmones (artimuosius, medicinos personalą), kurie kenčia mirties patale ir kurie būna šalia mirštančiojo.
Tačiau atsiradus hospisui PASIKEITĖ pokalbių struktūra: kalbos apie Mirtį transformavosi į kalbas apie… GYVENIMĄ.
Panašiai rašė ir Aleksandras Žarskus apie knygos „Prisijaukinti mirtį“ kūrimo eigą: „Knyga apie mirtį virto knyga apie gyvybę, sąmonę, smegenis ir Tikrovę.“ [1].
Pastebėjau, jog tokio POKYČIO tendencija būdinga kiekvienam, kas prisiliečia prie Mirties temos. KODĖL?
Nes GYVENIMAS, net jei jį nepripažįstame tobulu, net jei jį apleidžiame, nepaisome jo, visada yra stipresnis už mus.
„Jis STIPRESNIS UŽ VISKĄ. Žmonės grįžo iš lagerių ir susilaukė vaikų. Vyrai ir moterys, kurie buvo žiauriai kankinami, kurie matė, kaip miršta jų mylimieji ir dega jų namai, vėl vėluojant bėgo paskui autobusą, darbuose aptarinėjo orų prognozę, šventė vaikų vestuves. Neįtikėtina, bet tai tiesa. Gyvenimas yra stipriausias iš visų,” – yra įsitikinusi šiuolaikinė charizmatiška prancūzų rašytoja Anna Gavalda (gim. 1970).
Ši romanistė tvirtina: „Norėčiau tau kai ką pasakyti, bičiuli: daug lengviau būti nelaimingam nei laimingam. Tačiau kam atiminėti laiką iš LAIMĖS?“ [2].
Dar daugiau – kai minėtas pokytis įvyksta, visiškai aiškiai (ne protu, bet visa savo esybe) atsiranda dėsningumo suvokimas: Mirtis yra NATŪRALUS dalykas.
Laiku paduota draugo ranka, paskaityta knyga, profesionaliai organizuotas nuskausminimas, sutvarkyta buitis – ir štai įvyksta virsmas: artimųjų bei paties mirštančiojo širdyje įsižiebia pati ryškiausia Gyvenimo šviesa [2].
Mirtis tampa visiškai GAMTINIU reiškiniu, tokiu, koks ir turėjo būti. Tokiu, koks buvo anksčiau – iki visuotinio susvetimėjimo.
„Senovinis elgesys, kai mirtis yra ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, labai skiriasi nuo dabartinio, kuomet mirtis taip baugina, jog nedrįsdama ištarti jos VARDO“ – teigia Philippe Ariès (gyv. 1914 m.– 1984 m..), prancūzų viduramžių tyrinėtojas, šeimos ir vaikystės istorikas, jo ryškiausi darbai apžvelgė vakarietiško požiūrio į mirtį pasikeitimą [3].
Lietuvoje panašų pasikeitimą fiksuoja ir A. Žarskus:„Ankstesniais laikais mirties apeigos buvo atliekamos ramiai, be įtampos, ir bereikalingo jausmingumo. Mirtis buvo daugiau BENDRUOMENINIS nei asmeninis įvykis.“[1].
Esminis mirties baimės, mirštančiojo streso valdymo būdas – BŪTI ŠALIA. „Draugo ranka yra geras dalykas. Ji neįpareigoja to, kuris ją ištiesia, ir labai paguodžia tą, kuris ją paspaudžia.“ (Anna Gavalda) [2].
Taip, hospisas gali atsirasti tik toje šalyje, kurios bendruomeniškumas jau pasiekęs pakankamai AUKŠTĄ lygį.
Deja Lietuvoje esantys hospisai egzistuoja tik privačios iniciatyvos dėka ir laikosi didžiausia dalimi iš Lietuvos piliečių SAVANORIŠKOS paramos.
Nuoširdžiai kviečiu prisidėti prie Kauną ir Kauno rajoną aptarnaujančio hospiso veiklos savo širdimis, rankomis bei finansine parama (kontaktus pagalbos galimybėms ir sąskaitos numerį galima rasti 1-me komentare). Tokiu būdu sudalyvausite mūsų kolektyvo pastangomis atliekamajame VIRSME iš Mirties baimės į Gyvenimo laimę.
Naudotos literatūros nuorodos:
1. Žarskus A. Prisijaukinti mirtį, leidėjas: A. Žarskus, 2021.
2. Anna Gavalda, Someone I Loved, Gallic Books, Limited, 2013.
3. Aries P. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, Baltos lankos, 1993.

Pagarbiai
Žanna Jankovskaja,
Fitoterapeutė, UAB HERBARIUS direktorė,
VšĮ „Kauno hospiso namai” steigėja
https://www.kaunohospisas.lt/