[vc_row][vc_column][vc_column_text]

Įvykiai Kauno Hospiso namuose įsuka į vidinio Aš sūkurį.

Daugelyje situacijų matome save: kaip man sekasi, kaip aš atrodau, ar visi mane mato tokį, koks noriu būti. Tačiau, daugiausia situacijų yra aplink mus, kada kenčiantis žmogus yra šalia manęs.

Kokie esame tada?

Ar mano vidinis Aš visada pasirengęs užjausti,  domėtis, klausyti? 

Skubame, nes pasaulis sukasi ratu, skubame atlikti savo buvimą šalia.

Koks matas gali būti pritaikytas mano dalyvavimo kito žmogaus gyvenime?[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” style=”vc_box_outline” image=”id^11859|url^https://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2018/06/Kiek-būti-atsakingu-už-šalia-esantį-1.jpg|caption^null|alt^Kiek būti atsakingu už šalia esantį|title^Kiek būti atsakingu už šalia esantį 1|description^Kiek būti atsakingu už šalia esantį
„][/vc_column][vc_column width=”1/2”][vc_column_text]

Į Kauno Hospisą kiekvienas ateina su misija – “Aš nesu abejingas Tau”.

Šioje Gailestingų širdžių buveinėje yra Tu ir Aš: savanoris ir savanoris, savanoris ir pacientas, pacientas ir pacientas, darbuotojas ir pacientas, savanoris ir pacientas ir artimieji. Čia sukasi santykių gelmė – susitikimo stebuklas.

Susitikimas įvyksta, kai pasiseka išgyventi ir pergyventi kartu, atpažįstame būsenas ir situacijas, kai pavyksta jas suvaldyti ir įkelti į kitą – aukštesnį, šviesesnį, prasmingesnį – lygmenį.

• Išgyvename ir pergyvename kartu su pacientu. Kiek pastangų ir bendrystės laiko reikia įdėti, kad santykyje žmogus galėtų atsiverti.

Kad savanoriui pacientas galėtų pasipasakoti savo širdies skaudulius.

•  Atpažįstame būsenas, įvairias ligos ir praeities situacijas. Nesuskaičiuojamą kiekį apsilankymų reikalauja vieno paciento aprūpinimas! Dirba visa komanda: gydytojai, slaugytojai, socialinis darbuotojas, administracija, savanoriai.

Kiekvienas atskirai yra nuolatiniame gailestingume: ar aš viską padariau, kad pacientas-žmogus gautų viską, kas atliepia į dabartinę būseną.

• Suvaldome situacijas. Tik veikdami bendrystėje, jungtiniame pastangų derinime, galime būti taip arti paciento.

Niekada nebūna užbaigtos būsenos, ar galutinai išspręstos situacijos. Nuolat esame kelyje, pulsuojančios bendros širdies gyvenime.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_column_text]

Kiekvieną pacientą-žmogų atrandame unikalios būsenos, gyvenimiškos patirties, buvimo sąlygų.

Neateiname pakeisti, ateiname PADĖTI.

Štai  50-metės pacientės D. artimieji labai ne nuosekliai “rūpinasi” Ja.

Alkoholio tvaikas, alkanas pacientės kūnas ne tik maisto, bet ir sauso patalo – tai ką atrandame kas kartą apsilankę pas D.

Kauno hospisas deda aibę pastangų nuolatiniams pokalbiams su šeima, kad paverstų  mamą ant kito šono,  paduotų vandens gurkšnį, išvežtų į balkoną įkvėpti gryno oro.

Deja, kol kas mūsų pastangos bergždžios – artimieji mūsų negirdi, neprisimena ir net neužsuka į Jos jaukų kambarėlį per visą dieną.

Pacientė laukia hospiso darbuotojų ir savanorių, kaip tikro nušvitimo – pagaliau bus pakeista kūno padėtis, moteris bus pavalgydinta, pagirdyta, pamasažuota, sušukuota, bus pakeistos sauskelnės, paskaityta knyga.

O svarbiausia – su ja bus pabendrauta, ji bus išklausyta. 

Ar turime ginti šią pacientę nuo savo pačios šeimos, vežti į Slaugos namus? Jokių būdu. Tai JOS šeima, JOS namai.

Kol ji pati nenorės kitaip – mes turime tiesiog būti šalia jos nepaprasto gyvenimo erdvėje.

[/vc_column_text][/vc_column][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” alignment=”right” style=”vc_box_outline” image=”id^11861|url^https://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2018/06/Kiek-būti-atsakingu-už-šalia-esantį-2.jpg|caption^null|alt^Kiek būti atsakingu už šalia esantį|title^Kiek būti atsakingu už šalia esantį 2|description^Kiek būti atsakingu už šalia esantį
„][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Ne visada susiduriame su tokiomis situacijomis. Būna, kad ateiname į namus, kur lengva, jauku, šeimyniška.

Bet ir čia mūsų pagalba itin laukiama: pakeisti budintį prie ligonio lovos artimą, atnešti žinių iš pasaulio, suteikti medicininę pagalbą, padėti susitvarkyti.

Tokiose šeimose itin subtiliai  stengiamės sužinoti ir atpažinti mūsų Kauno hospiso buvimo šioje šeimoje prasmę bei galimybes.

Delikačiai siūlome plėsti  pagalbos ribas.

Kiekvieną kartą ateiname pas sunkiai sergantį žmogų (visi mūsų pacientai nevaikšto, dažnai, nejuda ir rankos, dauguma kenčia nuo skausmų ir spazmų) užauginti Sielai sparnus ir atverti širdį kelionei į Tėvo namus.

Mes visi savo gyvenime patiriame kančios, patiriame stiprių išgyvenimų, gyvenimo posūkių.

Bet mūsų pacientams IŠGYVENIMO davė daugiau. Fizinio kūno kančia, emocinė kančia, aplinkos sukelta kančia.

Būnant šalia jautiesi toks silpnas, nes nežinai, ką gali, o ko negali. Labai trapu.

Kur ta riba – kiek aš galiu padėti, ir kiek pats pacientas sau gali padėti, prašydamas pagalbos?

Iki kiek  jis yra bejėgis – įkalintas savo ligos, savo aplinkos, baimės, prisirišimo.

Kiekvienas pacientas kuria savo istoriją mūsų širdyje.

Mūsų darbo vieta yra pacientų namuose. Paciento namai – intymi erdvė, kurioje gerbiame paciento ir artimųjų būtį.

Čia, įprastoje jiems aplinkoje, tarp gimtų sienų, jaučiame ir išgyvename kiekvieną pasakojimą, kiekvieną tylos akimirką, nušluostome paciento ašarą.

Atsiliepiame į kiekvieną fizinį, etinį, estetinį, dvasinį paciento poreikį, nes tai  BŪTINYBĖ.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]