Hospiso veikla labai įvairi: slaugome sunkiai sergančius pacientus, vykdome jų slapčiausias svajones, padedame artimiesiems buityje ir gedėjime, organizuojame renginius fizinės ir dvasinės sveikatos temomis, organizuojame savanoriams įvairiausius mokymus, skleidžiame visuomenėje hospisų judėjimo idėjas: kiek begyventų žmogus – gyventi jis turi oriai.
Savanoriaujame šeimomis: vyrai vežioja ir nešioja pacientus, suaugę vaikai padeda prie interneto, maži vaikai su mamytėmis ir tėveliais lanko ligonius jų namuose.
Visai neseniai gavome laišką iš hospiso talkininkės Žydrūnės su pasiteiravimu:
„Mano dukra skautauja. Merginų kuopa planuoja gerus darbus.
Rugilės ir merginų skilties vardu noriu paklausti, ar negalėtumėt pasiūlyti 7 merginoms vienkartinio darbelio hospise: gal kam iš ligoniukų reikia namus sutvarkyti, langus nuvalyti, pietus paruošti ar dar ką.
Jų amžius nuo 15 iki 18 metų. Jau didelės. Kas tiktų jaunoms entuziastėms, siekiančios pagražinti ir pagerinti pasaulį jų amžiaus ribose“.
Apsidžiaugėme dėl šio prašymo:
- jau senokai būsto tvarkymo laukia viena mūsų įstaigos žavinga ponia;
- jaunimas neišsigando sergančio žmogaus;
- į Kauno hospisą mama kreipėsi, kaip į patikimą organizaciją;
- drąsios merginos parodys pavyzdį kietiems;
- esamos skautės gali išaugti į darbščias, gailestingas ir profesionalias savanores.
„Padėsime būsimoms savanorėms“ – atsakėme mamytei.
Linksmas skaučių ketvirtukas Rugilė, Marta, Barbora ir Paula pasidalino savanorystės įspūdžiais:
„Sveiki! Mes esame JAUNIMO ORGANIZACIJOS „LIETUVOS SKAUTIJA“ NARĖS, sausumos skautės iš Kauno Pilies tunto, Kaukų draugovės, Kanapėlių skilties! Lapkričio 22 dieną mes aplankėme ponią Rėdą ir šiek tiek jai padėjome.
O kaip buvo: dar prieš penkias susitikome prie daugiabučio laiptinės su Kristina (Ji yra Kauno hospiso namų savanorių koordinatore).
Ji mums šiek tiek papasakojo, kas gi ta moteris, su kuria susitiksime, kokios jos bėdos, kaip gyveno ir ko iš mūsų norėtų. Ilgai nelaukusios nuėjome pas ją pačią.
O įėjusios sutrikome: butas buvo labai tvarkingas, visai ne toks, kokio tikėjomės. „Ką gi čia tvarkyti?“ – pamanėme… Nusirengėme, persimetėme keliais žodžiais su Rėda ir, sužinojusios, ką dirbti, pradėjome.
Nuvalėme dulkes nuo visų spintelių, lentynėlių, paveikslėlių ir statulėlių. Nuvalėme langus ir veidrodžius, išplovėme indus, iššveitėme vonią ir tualetą, viską išsiurbėme, išnešėme šiukšles. Kadangi mūsų buvo gan daug, visai nepavargome.
O RĖDA TIEK ISTORIJŲ PAPASAKOJO, TOKIŲ MOTERIŠKŲ DALYKŲ IŠMOKĖ! Kaip atskirti stiklą nuo rubino, kokios deimantų rūšys, kaip senovėje gyveno turtingos šeimos, kokie statulėlių bei brangių daiktų ypatumai ir netgi su kokiais vyrais bendrauti! 
Sakė, jog ji niekada nepasiduoda ir neprisipažįsta. Žinoma, pasakojo šiek tiek ir apie savo nelaimes ir apie laimes. Kartą net užsnūdo. Supratome, kad jai kiek liūdna vienai ir bent kačiuko ar šuniuko ji norėtų (deja, ji nepajėgtų gyvūnėlio prižiūrėti).
Atsisveikinti buvo gan sunku: linkėjome vienos kitoms ramybės, stiprybės, sveikatos, vyrų, kurie neša dovanas bei gražių švenčių. Rėda sakė laukianti mūsų ir kitąkart, kas net širdis suspaudė…
Išėjome su šiluma širdyse ir be jokio blogo žodelio.
Ši moteris tikrai labai inteligentiška, žavi, švytinti, pasipuošusi, šmaikšti ir daug žinanti, tikra dama.
Rėda padėjo mums suprasti, kad GYVENIMAS YRA PATS BRANGIAUSIAS DALYKAS IR REIKIA DŽIAUGTIS KIEKVIENA duota akimirka bei ją branginti. O, švystelėjo saulės spindulėlis….”