GIMTADIENIO ŠVENTĖ SLIDINĖJANT SNOW ARENOJE, to dar nebuvo!

Per pirmą pokalbį telefonu Lilė paklausė: o kiek aš galiu svajoti? Sutarėme, kad ji svajos, o mes žiūrėsime, kiek galėsime padėti.

Prieš 20 metų dėl sunkios progresuojančios ligos Lilei, alpinistei ir slidininkei, teko atsisveikinti su kalnais.

Bet šeštadienį 2016.05.14 Kauno hospiso namų komanda organizavo pacientei nusileidimą su specialia slidinėjimo įranga  Druskininkų Snow arenoje.

Pacientės Lilės laiškas:

Ir vėl žvaigždė sužibo danguje ir tyliai paslapčiom nusileido, kad apšviesti mano svajonę, kurią atsitiktinai radau internete. Slide pritaikyta neįgaliesiems! O! Jaunystėje teko nemažai metu slidinėti kalnuose. Čia ir Centrinis Kaukazas, ir Kolos pusiasalis, ir Alpės. Prasitariau Kauno hospiso darbuotojams ir „užmiršau“ (viena gi nenuvažiuosiu). Tyliai stūmiau nuo savęs svajone.

Stebuklas pradėjo ryškėti, artėjant mano gimtadieniui. Padaugėjo skambučių, priminimų. Ir užsisuko! Man veža kombinezoną, kojines, šaliką, pirštines, kad nesušalčiau. Pilnu tempu ruošiamės kelionei, kaip į kalnus… rimtus: reikia kuprinę sudėti, maistą paruošti.

Važiuojam! Tyliai pro langą žiūriu ir nesitiki. Atvažiavus į Sniego Areną vėl išdygo hospiso rankos – padėjo išlipti, atsisėsti, apsirengti ir pasipuošti!!

O diena prieš tai hospiso rankomis profesionalės visažistė ir kirpėja papuošė mane šitai šventei!

Slidinėjime gi man viskas  ne naujiena. Bet inventorius pasirodė įspūdingas, ir keltuvas galingas, ir du instruktoriai-treneriai šalia!

EUFORIJA! Užliejo prisiminimai. Atsirado naujas jausmas – „GALIU“. Slidė neša žemyn, keltas kelia aukštyn. Tokia smagi karuselė! Laikas pralėkė akimirksniu. O kiek įspūdžių!

O namuose dar ir tortas laukė! VA TAIP!

Lilė

Kristina, Kauno hospiso savanorių koordinatorė šiai šventei organizuoti pajungė visa savo šeimą: vyras vairavo autobusiuką, kilnojo pacientę. Kristinos vaikai savo susižavėjimu ir džiaugsmu kėlė visiems nuotaiką.

Pati Kristina nuolat jautėsi dirbanti: „Pacientė pramiegojo! Vėluosime… Kelionėje pacientę pykina…  Ar spėjame, ar viskas gerai… Ar vaikai niekam netrukdo… Kaip visa komanda jaučiasi… P. Lilės akys didelės. Emocijų išorėje nėra. Pacientė nieko nesako paklausta. Labai sunku, nes nežinia, ką galvoja…“

„Kaip gerai, kad šalia pacientės sėdi Audronė, mūsų dvasinė palydovė ir globoja Lilę. Viena būčiau patrūkusi. Ačiū, Audrone, už bendrystę“.

 Audronės, dvasinės palydovės dienoraščio įrašai:

„Diena prieš įvykį, klientė į Ledo areną ir nori, bet jaučiasi, kad susirūpinusi  dėl savo pajėgumo. Bet vietos pesimizmui pokalbyje nepalikome.

Žaviuosi Kristinos visa šeima – tikra Savanorių šeima. Be Dariaus būtų sunku – įkėlė Lilę į autobusiuką, sulankstė invalidų vežimėlį, vaikštynę, įdėjo  ir ramentus.

Kelionės metu pradžioje Lilei buvo bloga – pykino, sakė, kad nuo vaistų.  Snūstelėjo, pagerėjo.

Druskininkų Sniego arenoje mus pasitinka nuostabūs jauni  darbuotojai – supratingi ir dėmesingi. Visi mes įleidžiami nemokamai, gauname reikalingą inventorių.

Slidinėja tik viena Lilė – mes su Kristina ir operatoriumi Rolandu būname tik šalia, o Lilė patenka į malonių dviejų instruktorių globą.  Lilė gauna mono slidę ir leidžiasi 450 m ilgio trasa – mes liekam stebėtojais Lilės slidinėjimo pasirodymo.  Liekam sužavėti, šokčiojam ir aikčiojam stebėdami pacientę.

Nuostabūs instruktoriai vykdo Lilės pageidavimus, o jų  buvo nemažai.  Iš šio slidinėjimo Lilė paėmė viską ką galėjo, prisimindama savo įgūdžius ir praktikas.  Pacientė prisiminė, kad prieš 20 metų, prasidėjus ligai, vyko atsisveikinti su kalnais, paskutiniam nučiuožimui – negali patikėti, kad tai, kas šiandien vyksta yra REALYBĖ.

Pajudame link Kauno – lyja… Mūsų „kambarėlyje – automobilyje“ jauku ir gera… Miega ir nubunda Kristinos ir Dariaus vaikai (tokios brandžios senos sielos šiuose jaunuose kūneliuose), „nulūžta“ ir Lilė  – manau, kad tai poilsis po rimtai nudirbto šios dienos darbo ir begalinių teigiamų emocijų, vidinės pergalės, juk padaryta daugiau, nei įmanoma – ir tai TIKRA.

Su pergale grįžtame į Kauną.

Vakare skambina Lilė, klausia ar nepavargau su ja. Pasakau, kad patyriau, kaip ir ji, tik malonumus, gal ir būčiau pavargus, jei būčiau viena – bet buvome tvirta komanda ir todėl jokio sunkaus darbo nebuvo.  Sako, kad jai ši Kauno hospiso namų dovana – stebuklas, nerealus.

Klientė žvali ir stipri, visai KITOKIA savo vidine jėga,  ir labai dėkinga, daugiau vidumi.  O tų žodžių ir nėra, jų ir nereikia, bet jie eina iš jos vidaus, ne lūpomis… Ir tai gera…

SLIDINĖJIMO TERAPIJA LILEI SUTEIKĖ DAUG JĖGŲ IR TIKĖJIMO SAVIMI…”

Štai tokie mūsų Kauno hospiso namų Gimtadieniai – TERAPINIAI.

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą