2015 metų vasarą dalį atostogų paskyriau savanoriškam darbui Vilniaus hospise. Pasiprašiau Vilniaus hospiso direktorės sesės Michaelos: „Nežinau nuo ko pradėti Kaune, norisi pamatyti realybėje, kaip viskas vyksta“.
Ji maloningai paskyrė mano savanoriškos praktikos datas, priėmė pirmam pasikalbėjimui: „Kokie Jūsų lūkesčiai, ką norite pamatyti, sužinoti?“.
Direktorė vienuolė surikiavo mano praktikos eiliškumą: iš pradžių turėjau kalbėtis su vyr. slaugytoja Ilona (oi, kaip nepatogiai jaučiausi, kai visai valandai atitraukiau ją nuo darbo), po to turėjau susipažinti su dokumentais, vėliau – važiuoti pas pacientus į namus, nes Kaune matome būtinumą teigti būtent hospisą namuose.
Likusį laiką turėjau padėti stacionare. Visas kolektyvas labai geranoriškai ir gausiai mane konsultavo, dalinosi patirtimi. Kalbėjome su psichologe, gydytojomis, slaugytojomis, slaugytojų padėjėjomis, savanoriais.
Nuo pat pirmų akimirkų pamačiau ir suvokiau hospiso veiklos Lietuvoje neišvengiamą būtinybę.
Aprašysiu tris būdingus atvejus iš visų hospiso lankytų pacientų namuose.
Pirmą dieną važiavome trise: gydytoja Tarutė, slaugytoja Ana ir aš – Kauno hospiso steigėja.
Pacientė Jadvyga pati atidarė mums duris. Labai miela moteris, turinti kepenų onkologinę ligą. Šiek tiek pageltusi, nuvargusi, ištinusiomis kojomis, susimąsčiusi, bet daili ir elegantiška: „O, kiek Jūsų šiandien!“.
Ji tarėsi su gydytoja dėl savo sveikatos palaikymo karštomis vasaros dienomis. „Pakeiskime vaistukus, kai kuriuos nutrauksime, kai kuriuos pridėsime,“ – sėdėdama šalia pacientės, rašydama priemones, gydytoja vis paglostydavo pacientei ranką, apkabindavo pečius.
Mus išlydėdama p. Jadvyga staiga prisipažino: „Truputėli pasikalbėjome, o man jau žymiai geriau. Jau ir nebejaučiu silpnumo, šleikštulio, jau nebe taip smarkiai niežti kūną… Žinote – visą dieną viena namuose…“.
Moters gerklėje užstrigo ašarų gniužtas. „Vėl visą savaitę lauksiu Jūsų apsilankymo…“.
„Gydytoja, kaip Jūs tai padarėte? – pasiteiravau hospiso automobilyje, – „Pacientė labai pasikeitė, visa nušvito. Palikome ją ramią ir nušvitusią“. „Mūsų gydytoja – ekstrasensė“ – solidžiai atsakė linksmuolis vairuotojas, jau 7 metus dalyvaujantis Vilniaus hospiso veikloje.
„Na, gal ir turiu tokių savybių, bet paslaptis paprasta – aš visada glostau ligonius: rankas, pečius… Taip jie greitai nusiramina, dingsta kančios sukelta įtampa“ – paaiškino gydytoja savo sugebėjimus.
VIEN APSILANKYMAS VIENIŠO KENČIANČIO ŽMOGAUS NAMUOSE PALENGVINA JO BŪSENĄ, SUMAŽINA KANČIĄ.
Žinojau, kad pacientas D., 1984 gimimo metų jaunuolis, yra sunkus ligonis. Žarnyno vėžys kamuoja vyriškį nuo 25 metų. Turėjęs virš 10 įvairių chirurginių operacijų, prieš metus vis dėlto atsigulė ant patalo.
Tėvai prižiūrėjo kaip galėjo, nors jaunuolis nebuvo linkęs demonstruoti jiems savo intymių kūno vietų.
Pats susileisdavo vaistus nuo skausmo – laukė, kiek pajėgė kentėti. „Tai neteisinga nuostata, – aiškino nuoširdi ir užjaučianti slaugytoja Ana,- vaistukus reikia susileisti tam tikromis valandomis, kol dar neskauda. Jei pavėluosi – jie jau nebepadės“.
Hospisas lanko pacientą tik savaitę laiko, kai Vilniaus onkologijos institutas nukreipė jį čia paliatyviajai slaugai (paliatyvioji, palaikomoji slauga taikoma tuo metu, kai gydymo žmogui jau nebėra, belieka pagerinti jo būklę, sumažinti kančią).
Kai Ana perrišdama pragulą nuplėšė pleistrą nuo sėdmens, pamačiau milžinišką dviejų vyriškų delnų dydžio kiaurymę su gangrenuotais kraštais, nukarusia ir atsilupusia oda. Iš tuštumos sunkėsi pūlingas dvokiantis skystis ir žiojėjo keli balti stuburo slanksteliai.
Paverstas ant šono, nepatogiai nukabinęs galvą, jaunuolis tyliai verkė… „Ko gi tu nesusileidai šiandien vaistų?“ – sielvartavo slaugytoja.
Kai po procedūros virtuvėje plovėme rankas, kalbėjomės su mama: „Bandau steigti hospiso pagalbą Kaune.“ – prisistačiau.
„Būtinai, būtinai, būtinai privalote steigti! O, kad mes anksčiau sužinotume apie tokią pagalbą, kiek išvengtume operacijų, nereikalingo skausmo, nemigos naktų, ašarų, vargo…“ – raudojo nesivaržydama jaunuolio mama. Moters rauda ir jauno vyriškio žaizdos dvokas ilgai lydėjo mane.
Jie paliko antspaudą mano širdyje ir prote: „BŪTINAI, BŪTINAI, BŪTINAI!“
ARTIMIEJI, NETGI TURINTYS MEDICINOS IŠSILAVINIMĄ, NEŽINO SUNKAUS LIGONIO SLAUGYMO YPATUMŲ, EFEKTYVIOS PAGALBOS SUTEIKIMO PRIEMONIŲ, SKAUSMO SUMAŽINIMO TAISYKLIŲ.
PACIENTAS DAŽNIAUSIAI NENORI ARTIMIESIEMS PARODYTI, KIEK JIS KENČIA, NESILEIDŽIA BŪTI PERRIŠAMAS, KATETERIZUOJAMAS, NENORI, KAD ARTIMIEJI KEISTŲ JAM SAUSKELNES.
Pacientui B. pasisekė su uošviais: tikintys ir energingi jie gelbsti žentą, kurio smegenyse prieš kelis mėnesius priviso piktybinių auglių.
Po operacijos ir keleto chemoterapijų kursų, ligonis išrašytas į namus su visų galūnių paralyžiumi: „Gyvens ne ilgiau nei 5 mėnesius“. „Buvo visas išdžiuvęs, kaulai ir skūra, be sąmonės, agresyvus…“ – prisimena anyta, – o dabar pasižiūrėkite“.
Erdvioje svetainėje funkcinėje lovoje gulėjo sąmoningas ir raumeningas 40-ties metų vyriškis. Šiandien mes atvažiavome su kineziterapeute Mira, kuri dirba su pacientu visą pusmetį, kai tik pastarasis pateko į Vilniaus Pal. Kun. M. Sopočkos hospiso akiratį.
Ir štai, atsirado kalba, judesiai, grįžo sąmonė. „Kaip Dievas leis, taip ir bus, – susitaikė anyta, – Bet mes dirbsime ir darysime viską, kas nuo mūsų priklauso“. „Noriu steigti hospiso pagalbą Kaune“ – prisistačiau.
Moters akys nušvito džiugesiu: „Dievo pagalbos Jums šiame darbe. Dievas padės. Stiprybės ir kantrybės. Lietuvoje tai kol kas labai sunku padaryti, bet labai reikalinga!“.
PALIKTAM UŽGESTI MIRTYJE ŽMOGUI, HOSPISAS NERETAI SUTEIKIA ANTRĄ ŠANSĄ GYVENTI.
Per kelias praktikos dienas su direktore vienuole Michaela beveik neteko bendrauti: tai ji duoda nurodymus darže, tai sutinka piligrimų būrį iš Lenkijos, tai išvažiavusi dokumentų tvarkyti…
„Na štai ir neteko pabendrauti, – giliomis, pilnomis Meilės ir Gėrio akimis sielvartauja sesuo Michaela atsisveikinant, apsikabinome.
„Bet palaikykime kontaktą!“ – išverčia į lietuvių kalbą administratorė, direktorės dešinioji ranka ir „valstybinė kalba“, mano visos praktikos vedlė Aneta.
Jaučiu didelį dėkingumą ir lenkiuosi žemai visam Vilniaus hospiso kolektyvui už pagalbą, informaciją ir parodytą dėmesį.
„Negalėčiau dirbti tokio darbo“ – prisipažino hospiso buhalterė.
Net būnant šalia emociškai išvargsta personalas ir savanoriai, bet jų darbas reikalingas ir kitose hospiso veiklose: lėšų surinkimas, akcijų rengimas, IT taikymas, teritorijos tvarkymas, maisto gaminimas.
„Labai sunku su lėšomis, reikia nuolat eiti ir prašyti, jei ne sesuo Michaela – seniai čia nieko nebūtų. O ji eina, važiuoja, prašo… Iš ligonių kasų labai mažai gauna“ – guodžiasi personalas.
Suprantame ir mes, kad be visuomenės, be visų Kauno miesto ir rajono gyventojų, valdžios institucijų palaikymo, be pasiturinčių žmonių rėmimo, Kaune vieni mes savarankiškai nesugebėsime sukurti hospiso pagalbos, kiek beeikvotume savo laiką bei lėšas.
Lietuvoje yra įprasta numesti panašų darbą vienuoliams, bažnyčiai.
Lyg mes pasauliečiai neturėtume sąžinės, gailestingumo, jėgų, norų ir lėšų.
VšĮ „Kauno hospiso namai“ turi puikias gaires ir nuostabią viziją, dėl ko reikia stengtis.
Privalome sukurti hospiso pagalbą Kaune BŪTINAI BŪTINAI BŪTINAI, kad sumažintume išeinančiųjų kančią ir vienišumą, kad paskutines dienas jie gyventų pilnatvėje, kad nuramintume ir padėtume artimiesiems, kad galbūt suteiktume antrą šansą GYVENTI.
KVIEČIAME PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ!