MES TAI PADARĖME!

Mes išvežėme beveik nejudančia 50-metę Kauno hospiso pacientę, ne šiaip į lauką, mes nuvežėme ją į FESTIVALĮ – Kauno senamiesčio vasaros sezono atidarymą!

Veikėme tiksliai pagal PLANĄ:

I. Visą savaitę prieš išvyką rūpinomės pacientės ištvermę: mankštos su ergoterapeute, kineziterapeutu, judesio-šokio specialiste, net kosmetologės procedūros – visi gerino pacientės kūno fizinę būklę.

II. Medicinos personalas, socialinė darbuotoja – padažnino apsilankymus pas paciente, vertino galimybes, nuteikė pacientę psichologiškai.
Buvo visko: ir abejonių, ir nerimo.

III. Išvykos dieną turėjome net kelias UŽDUOTIS:

1) Namuose perkelti pacientę iš patogaus vežimėlio į lengvesnį, mobilų.

2) Mobiliajame vežimėlyje nukelti nuo 5-to aukšto ir perkelti vėl į patogų vežimėlį (mat mobiliajame nėra atramos galvai, o pacientė galvos nelaiko).

3) Akmenimis grįsta Vilniaus gatve nuvažiuoti nuo požeminės perėjos nors iki Mapų g., ir gerai būtų Daukšos gatvės.

4) Grįžti į autobusą ir užkelti į 5-tą aukštą (tokia jau tradicija susiformavo – mūsų pacientai, kaip tyčia, dažniausiai gyvena 5-me aukšte laiptinėje be lifto).

APLODISMENTAI mūsų savanoriams vyrams: Ričardui, Linui, Dariui, Vitalijui!

Tik jų dėka mūsų misija tapo įmanoma!

Senamiestis pasitiko su visiškai nepritaikytu grindiniu: akmenine gatve pravažiuoti buvo neįmanoma, o ant šaligatvių stovėjo prekeivių palapinės.

Tad nenustebome, kad Kauno hospiso savanoriai su paciente buvome VIENI visoje šventėje su neįgaliojo vežimėliu.

Bet mūsų savanoriams nėra kliūčių.
Didžiąją dalimi jie nešdavo pacientę kartu su visu vežimėliu!

Iki tiek įsismaginome, kad nuvažiavome net iki Motiejaus kepyklėlės (beveik prie Katedros), kur jaukiai šeiminiškai išgėrėme aviečių uogienės arbatos su sausainiais ir ledais, šiltai pabendravome.

Pacientė paklausta ar nori namo griežtai sakė: „Ne.“
Ji nuolat juokavo, netgi išdykavo, aiškiai atsakinėjo į klausimus.

Matėme, kad labai kenčia nuo skausmo ir nepatogumų.
Slaugytoja Drasutė ir direktorė Kristina nenuleido nuo jos akių, vis teiravosi ko trūksta ir visaip „patogino” padėtį.

Pacientei tai 1-moji išvyka per 5 metus!!!

Ji gavosi sodri, tūrininga, rami ir bičiuliška: su būriu nuostabių žmonių, šventine Kauno gatve, muzika, aviečių uogienės arbata ir pasivažinėjimu autobusiuku.

TAS PACIENTĖS ŽVILGSNIS, KAI JI ŽIŪRI Į AKIS IR SUPRANTI BE ŽODŽIŲ, KAD JI NORI VAŽIUOTI TOLI IR EITI IKI GALO. 

ŠIS ŽVILGSNIS STOVI PRIEŠ AKIS IR DAR ILGAI STOVĖS.

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą