Šiandien įvyko ilgai lauktas nuotolinis prieš Adventinis, Kauno hospiso namų kolektyvo bendrystės susitikimas.

 

Stovime ant rytoj prasidėsiančio Advento slenksčio, ramybės, susikaupimo, apmąstymų meto.

Į šį susikaupimo laikotarpį mus palydėjo Hospiso namų bičiulis, globėjas, poetas, žmogus jautriai ir nuoširdžiai atliepiantis į mūsų pagalbos prašymus kun. Nerijus Pipiras: „Dar niekad nebuvau taip arti jūsų: veidas į veidą, žiūriu tiesiai į akis kiekvienam iš klausytojų.

Adventinis laikotarpis su laiku tampa vis vienišesnis, vis labiau nutolstame vieni nuo kitų. O šiandien čia hospise mes pakeičiame vienišumą į bendrystę ir priimame kitą žmogų kaip DOVANĄ.

 

Yra „Prekybos centrų adventas” – atgrasus ir pavojingas. Ir yra TIKRAS Adventas – TYLOS laikas.

Tame laike pats Dievas yra Dovana. Per Adventą – mes sugrįžtame. Dievas laukia mus sugrįžtančius iš klaidų ir dykumos. Tai reikalauja jėgų ir atsidavimo.

 

Taip pat Adventas – grįžimo žmogaus prie žmogaus metas. Adventas – Kelio sutrumpinimo laikas. Kelio ŽMOGUS – ŽMOGUS ir KELIO ŽMOGUS – DIEVAS. Jėzus yra Kelias… Kelias iki galo.

 

Svarbu išeiti iš savęs ir leisti, kad mus vestų Dievas… Ir dalintis ne materialiomis dovanomis, bet artimo meile.”

 

Nuo pernai visus metus širdyse nešiojamės Adventinio susitikimo šeimyninės žmogiškos artumos jausmą pinant Advento vainikus.

 

Šiemet susitikimas kitoks: dar labiau išjaustas, išlauktas, pasiilgus vieni kitų.

 

Technologijų pagalba, vėl susibūrėme į gausią Hospiso šeimą, į būvimą kartu, su meile, su šiluma, su įsiklausymu į vieno kito žodžius.

 

Susitikimas nuotolinis, tačiau be akys į akis, veidais be kaukių tiesiosgine ir perkeltine prasme.