Pasirašinėjome savanoriško darbo sutartis, pildėme savanorių anketas, grožėjomės gautais savanorių pažymėjimus ir nagrinėjome Kauno hospiso namų savanorio Etikos taisykles.
Ypatingoje RIMTYJE ir susikaupime klausėmės kiekvieno savanorio atsakymo į klausimą: „Kas Jums yra Kauno hospisas?“ –
HOSPISAS MAN YRA:
– Dievo Valios vykdymas
– Dievo pašaukimas
– Gyvenimo pašaukimas
– Galimybė dalinti Meilę
– Vykdyti gyvenimo Tikslą
– Dalinti save
– Kažkuo neapsakomo prisipildymas
– Jaučiu malonumą padėti kitiems
– Savanoriavimas hospise užpildė mano vidinę tuštumą
– Būti šalia Virsmo: kai nusirenginėja siela, o lieka tik Tiesa
– Esu prisiekusi sau ir Dievui gyventi ne tik dėl savęs, savo šeimos, bet ir dėl kitų žmonių
– Padėti susitaikime ir be skausmo pasiekti Meilės Erdvę
– Padeda nešvaistyti laiko veltui
– Neleisti laiko tuščiai
– Išmokau duoti ne tai, kas atlieka, o tai, ko visiškai neturiu – laiką.
Hospiso darbuotoja savanorių koordinatorė Kristina pasidalino: „5-ių metukų dukrelė paklausė: „Mama, o kuo tu dabar dirbi?“, atsakiau, kad padedu labai ligotiems žmonėms. Kaip aš pakilau savo vaiko akyse po šio paaiškinimo, kaip išdidžiai ir su kokia pagarba ji į manę dabar žiūri!“.
Užkandėles susitikimui paruošė mūsų Hospiso savanorės: „Suara“ kavinės savininkė Zeta, pasakiškai skanų ir gražų tortą pagamino Juratės Gulbinienės įmonė, pyragą pagal senovinį receptą iškepė savanorių koordinatorė Kristina.
Pokalbiai prie arbatos ir pyragų tęstųsi iki begalybės: svarstėme dar kokybiškesnį pacientų aptarnavimą, dar didesnės pagalbos suteikimą, kėlėme tikslus, informacijos skleidimo, hospiso veiklos viešinimo klausimus. Išaiškėjo savanorių gebėjimai, temperamentas.