[vc_row][vc_column][vc_single_image img_size=”full” alignment=”center” style=”vc_box_outline” onclick=”custom_link” image=”id^10454|url^http://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2016/09/kauno-hospiso-namai.jpg|caption^null|alt^Kauno hospiso namai.|title^Kauno hospiso namai.|description^Kauno hospiso namai.” link=”http://www.hospisopagalba.eu/video-vsi-kauno-hospiso-namai/”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Kviečiame pasižiūrėti šį filmą ne vien todėl, kad susipažintumėte su Kauno hospiso veikla, savanoriais, darbuotojais, pamatytumėte veiklos jaudinančius fragmentus. Filmas, kaip tikras meno kūrinys, palieka neišdildomą gilų įspūdį.
Filmo trukmė 30 minučių.
Dokumentinis filmas VšĮ „Kauno hospiso namai“
Režisierius: Rolandas Karalius.
Filmas pasakoja apie naują reiškinį Lietuvoje – HOSPISO paslaugas. Filmo herojai – VšĮ „Kauno hospiso namai“ savanoriai, pacientai, jų artimieji ir darbuotojai.
Filmas prasideda pasakojimu apie LSMU Paliatyvios pagalbos kursus, į kuriuos susirenka Kauno hospiso savanoriai ir darbuotojai. Savanoriai tikisi įgyti reikalingų žinių: „Kaip vartyti ligonį, kaip lankyti namuose, su kokia nuotaika pas jį ateiti, kaip kalbėti, ką sakyti, kiek sakyti, kiek būti, kiek dalyvauti ir kaip, padėti pacientui patikėti, kad jį lankysime, kad būsime su juo, priimsime į savo komandą, į bendrystę, kad būsime draugai, viena didele graži šeima.“
Pasak kursų vadovės, teisingiausias terminas yra paliatyvi pagalba, paliatyvi priežiūra, (angl. Palliatyve care). Kodėl ne paliatyvi slauga? Nes darbas su paliatyviais pacientais neišsitenka vienos specialybės rėmuose. Taip pat netikslūs yra pasakymai paliatyvi medicna, paliatyvus socialinis darbas, paliatyvus dvasinis darbas, paliatyvi ergoterapija ir panašiai.
Kokia specialybė bebūtų, negalima vartoti būdvardžio „paliatyvus“ be žodžio „pagalba“. Nes čia yra svarbus komandinis darbas, kiekvienos medicinos specialybės įsijungimas ir savanorystė. Savanoriai, teikiant paliatyvią pagalbą, yra vieni svarbiausių.
„Labai svarbu išlaikyti pagarbą ligoniui“, – dalinasi patirtimi sielovadininkė. Ir priduria, kad ne mažiau svarbu ir jausti saiką.
Nes yra ligonių, kurie nori atėjusį pagalbininką visiškai įtraukti į savo problemas. Iš pradžių labai norisi gyventi už kitą, numirti su visais. Paskui patys prieiname krizes. Reikia gerbti ir save, jausti savo vertę. Išlaikyti santykį ir neleisti, kad mus suvartotų. Kartais reikia pasakyti: „Dabar mūsų laikas baigėsi. Aš ateisiu pas tave po savaitės“.
Svarbi ne tik pagalba ligoniams, bet ir artimiesiems. O taip pat svarbu, kad paliatyvią pagalbą teikiantys darbuotojai ir savanoriai atrastų ryšį su pacientais, kurie jau stovi ant anapusybės slenksčio.
Kauno hospiso namai turi labai daug savanorių, jie yra skirtingų profesijų: menininkai, architektai, buhalteriai, pedagogai. Kiekvienas savanoris ateina turėdamas kokią nors intenciją, pašaukimą.
„Ačiū Jums! Palinksmino atbėgusi,“ – dėkojo net dėl neįvykusio Dailės terapijos seanso pacientės globėja. Mat atskirumas nuo pasaulio, nuo žmonių yra sunkiausiai pakeliamas išbandymas pacientams ir artimiesiems.
„Kai Meilė pašauks jus – sekite iš paskos,
Nors keliai jos sunkūs ir statūs“ – poeto žodžiais perspėja dvasinė asistentė.
Kauno hospisas sukūrė naują terapijos metodą pacientams, jų artimiesiems ir savanoriams – Gimtadienių šventes. Gimtadieniai švenčiami pas tuos, kurie jau seniai jų nebešvenčia. Savanoriai ir darbuotojai, pabuvę tokiose šeimose ir kartu švęsdami, įgyja daug patirties. Į šventė apkviečiami muzikantais, naudojami terapiniai šuniukais, vežame sukaktuvininkus į gamtą, netgi slidinėti į Druskininkų Snow areną.
Prieš šventę sukaktuvininką aplanko savanorė kirpėją, kosmetologė, manikiūrininkė.
Hospisas išpildo slapčiausias pacientų svajones. Tai tapo įprasta Kauno hospiso teikiamos pagalbos dalis. Šventėse ir kasdienėje veikloje dalyvauja savanorių vaikai. Jų gyvenime gailestingumas nepagydomam ligoniui bei skubėjimas padėti tampa įpročiu. Tokios mokyklos prioritetai ir praktiniai įgūdžiai išaugins aukšto dvasingumo naują Lietuvos piliečių kartą.
„Ačiū jums… Aš visą laiką viena ir viena, į tas pačias sienas žiūriu. Tai labai atsibosta. O dabar mano padangėje jūs pirmą kartą esate tokie brangūs svečiai!“ – kelia imbierinio vyno taurę 94 metų vieniša senolė.
„Negaliu patikėti. Tai sapnas! Tiek įspūdžių, kad tiesiog viskas kunkuliuoja. Ir trūksta žodžių. Nuostabu! Tokią dovana gavau!“ – švytėdama iš laimės juokiasi pacientė, pasakodama apie įspūdžius, patirtus slidinėjant.
Bėgant laikui savanoriai susidraugauja su pacientais. Jie ateina pabendrauti, paruošti valgį, pamaitinti, sutvarkyti būstą, pakeisti sauskelnes, paguldyti nakčiai.
„Rankos stebuklingos, jos šildo. Ir štai, pirmą kartą sutikau žmogų, kuris taip nuoširdžiai padeda. Nemaniau, kad dar yra tokių žmonių, sakiau, kad jau seniai išmirė“, – nuoširdžiai dėkoja savanorei už atliktą procedūrą buvusi mokytoja, serganti onkologine liga.
Dar vienas žinių ir patirties šaltinis – panašia veikla užsiimančios įstaigos. Filme užfiksuota VšĮ „Kauno hospiso namai“ kolektyvo viešnagė VšĮ„Vilties žiedas“. Tai neįgaliųjų profesinės reabilitacijos centras, vykdantis daug veiklų ir programų. Jame neįgalieji įgyja reikiamus įgūdžius, mokosi prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų, gyventi kokybiškai ir savarankiškai.
Filmas baigiasi kadrais, kai savanoriai susirenka bendrai maldai už savo artimuosius, Kauno hospiso pacientus ir jų artimuosius. Labai džiugus, šviesus susitikimas. Susitinka savanoriai, kurie lanko pacientus ir atlieka aibę kitų darbų.
Savanorystė – tai savęs atidavimas tam, kam labai reikia. Ne visi savanoriai gali eiti pas pacientus, ne visi išdrįsta, ne visi nori, ne visi tam pasiruošę. Bet kiekvienas prisideda taip, kaip gali, kaip geriausiai moka: kepa tortus ir pyragus šventėms, kuria gėlių puokštes ligoniams, prižiūri Kauno hospiso elektroninę svetainę, lankosi savivaldybėje, padeda surasti sunkiems ligoniams reikalingą įrangą (funkcines lovas, WC kėdes) bei drabužius, prisideda organizuojant renginius, verčia reikiamus tekstus iš užsienio kalbų, redaguoja. Jų darbas yra nematomas, bet be jo Kauno hospiso namai negalėtų padėti sunkiai sergantiems ar nepagydomiems ligoniams.
Susirinkusieji susikaupia bendrai maldai, prašyme Dievo malonės tolimesniame darbe, tolimesnėje kelionėje gailestingumo keliu.
„Dėl skaudžios Jėzaus kančios, būk gailestingas mums ir visam pasauliui.“
Tekstą redagavo dr. Laima Arnatkevičiūtė[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]