Savanoriai ir pacientai: SPARNUOTIEJI tarp sparnuotų (tų, kurių SIELOS su SPARNAIS)

2017.07.06 Labai rizikavome, kai nutarėme paimti į vienos dienos kelionę į kaimyninę Lenkiją mūsų Lilę.

Moters liga verčia ją nuolat kentėti nuo spazmų bei skausmų, kurie prirakina linksmą ir energingą moterį prie patalo.

Kelionėje nuolat tikrinome jos raumenis, žiūrėjome, kad teisingai atsisėstų, atsistotų, pakeltų koją (tą, kurią dar gali pakelti).

Lilė net susierzindavo: „Palaukite, be mano nurodymų ir prašymų nieko nedarykite, Jus atimate mano savarankiškumą.”

Daugybę kartų mūsų vyrams savanoriams (Ričardui, Mariui, Vladimirui, Dariui, Gintautui,  ir kitiems) teko kelti Lilės vežimėlį iš autobuso ir atgal.

Didžiuojamės jumis.

Vairuotojas vis demonstravo autobuso „nusižeminimo” ir pakilimo funkciją, kad Lilei mažiau reikėtų dėti pastangų ir mažesnį žingsnį perkeliant savo neįgalų ir nepaklusnų kūną į reikiamą vietą.

Pastoviai teko ieškoti privažiavimų prie lankomo objekto be „bordiurų”, visokių apvažiavimų ir šoninių vartelių.

Tualeto aplankymas aplamai tapo dideliu išbandymu: ne į kiekvieną galima buvo įvažiuoti per įvairius rakandus, bei slenksčius, trūko vietos apsisukti neįgaliojo vežimėliui…

Bet mes važiavome, plaukėme laivu nuostabiu Augustavo kanalu, lankėme bažnyčias ir kitas ypatingo grožio istorines Lenkijos vietas.

Suaugusieji kelionės dalyviai graudinosi matydami, kaip mūsų mažieji savanoriukai – savanorių šeimų vaikai – pagarbiai ir su dideliu malonumu padėjo mūsų neįgaliajai turistei.

Kelionės pabaigoje, kai įtampa atslūgo, mūsų ištverminga dama tryško džiaugsmu:

Galiu keliauti toliau! Viską galiu! Viskas išeina!” 

(video, Lilės kalba)

O mes džiaugėmės labiau, nei ji pati, nes jautėmės atlikę svarbų darbą. Ir nuo šiol tvirtai tikime: neįmanomi dalykai yra įmanomi. Tereikia tik mylinčių širdžių ir gailestingų sielų!

Ačiū visiems ir kiekvienam už BUVIMĄ, už PAGALBĄ, už RAMYBĘ. 

Kokio grožio tas Augustavo kanalas!

Kelionės kompanijos siela tapo Jūratė Dailydienienė – ypatingai talentinga, nuostabaus grožio balso savininkė, nuoširdi ir pamaldi savanorė laikė savo gležną rankytę ant visų širdžių pulso:

„Žanna, gal dabar malda? Gal laikas Giesmei? Gal vaikučiams ką nors padainuoti? Ką padėti?”

Ji meldėsi už visus, užjautė kiekvieną, giedojo, šypsojosi, kėlė nuotaiką.

Ačiū mielai Jūratei – be Jos, nebūtume sulaukę komplimento iš „Makaliaus” vairuotojo ir gidės: Su tokia nuostabia kompanija dar neteko važiuoti!” 

Įsivaizduokite – ir vairuotojas ir gidė dainavo, giedojo ir meldėsi su mumis kartu:))

Ir net nesvarbu, kur važiuotume sekantį kartą.

Svarbu BŪTI KARTU, tokie tarp tokių, SPARNUOTIEJI tarp sparnuotų (tų, kurių SIELOS su SPARNAIS)

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą