Kodėl mums pavyko, arba sugrįžimo į Arkadiją orgnizavimas

Graikų mitologijoje Arkadija – civilizacijos nepaliesta, visuotinės idilijos šalis.
Ji buvo minima kaip vieta, kurioje gyveno miškų dievas Panas su savo nimfomis ir kitomis draugiškomis gamtos dvasiomis.
 

Kauno hospiso pacientė Gražina pati yra visiškai neįgali, ji net negali ašaros nuo veido nusišluostyti – rankos nejuda. 

Nuolat ieškome savanorių, kurie praskaidrintų šios vienišos moters kasdienybę. Ji labai mėgsta GAMTĄ. Deja Gražina gyvena penkiaaukščio namo 5 aukšte be lifto.

Pernai gimtadienio progą nuvežėme vienišą neįgalią moterį į Kauno marių regioninį parką, į Kadagių slėnį. Visus metus ji gyveno kelionės prisiminimais.

Šiais metais nutarėme pacientę nuvežti į Zapyškį – jaukų miestelį ant Nemuno kranto su senąja Zapyškio bažnyčia.
Joje liepos 22 d. vyko Pažaislio muzikos festivalio koncertas „Sugrįžimas į Arkadiją“ pagal Claudio Monteverdi muziką, kurioje personažų išgyvenimai perteikiami per tiesioginį sąlytį SU GAMTA. 
 

Pamėginome laimę – kreipėmės į festivalio organizatorius dėl koncerto aplankymo ir gavome neįtikėtiną laišką: „Mūsų komandai bus malonu prisidėti prie Jūsų nelengvų darbų ir džiaugiamės, kad esate…… Pakvietimus 9 asmenims paliksime kasoje-automobilyje.. .Gerų įspūdžių ir daug sveikatos visiems.

 
Tad organizatorių dėka visi lydintys savanoriai gavo galimybę sudalyvauti nuostabiajame renginyje.

Toliau viskas liejosi, kaip iš pypkės. Važiavo devyniese: pacientė, savanorių koordinatorė Kristina, slaugytoja Drasutė – be jos praktinių patarimų ir priežiūros komandai būtų sunku,
 
Ričardas – mūsų vairuotojas ir mūsų automobilio rūpestingasis meistras, visos kelionės metu rūpinosi keleivių saugumu, Dalė – savanorė, iškepusi Gražinos gimtadieniui tortą, atvežusi žvakutę, norui išpildyti, savanoris Vitalijus – nuolankus pacientės bičiulis, patikimi savanoriai broliai Linas ir Juozas, ir Darius – Kristinos vyras, kuris taip pat senokai jau savanoriauja hospise. 
 

Komanda koordinuotai nešė Gražiną iš 5 aukšto. Palengva, susikaupus iš lėto, vyrams pasitariant, pasiilsint.

Galima pasižiūrėti: https://www.youtube.com/watch?v=y1kd-AQupv4

Jokios skubos, streso.
Lauke švietė saulė! Gražina: „Oho, čia šilčiau“. 

 
Prie laiptinės visi stabtelėjo. Atsikvėpė, įkvėpė. Susėdo į mašiną, prisisegė ir keliavo. Nuvyko į Zapyškį, išlipo ir tęsė žygį pėstute palei Nemuną. Buvo karšta, mažai vėjuota diena, einantiems į batus prisipylė smėlio.
 
Žygiavo vis klausdami Gražinos: „Ar nekaršta, nudegsite rankas, gal megztuką užsimesti.“ Pacientė euforijoje palaimintai atsakinėjo: „ Nu ir gerai, kad nudegsiu, nu ir gerai, kad karšta…“

 Pasiėmė paruoštą voką su bilietais. Nuo šios akimirkos Kauno hospiso komanda gavo išskirtinį dėmesį: festivalio organizatoriai rūpinosi, jaudinosi ar tilps vežimėlis pro siauras dureles, pasitikę pakvietė užeiti pirmus, leido susėsti pirmose eilėse.
 
Visi jautėsi laimingi: juokavo kalbėjosi, fotografavosi.
 

Koncertas prasidėjo piemenaičių daina. Priekyje sėdinčioms moterims buvo įteiktos lauko gėlės. Jų gavo ir mūsų Gražina.

Kristina (savanorių koordintorė):

„Koks koncertas! Mecosopranai, pastoralinė muzika, klavesinas. Gavau gėlių, klausiau muzikos pirmoje eilėje ir jaučiausi lyg tai būtų buvęs mano gimtadienis.

Kokia aš apdovanota, kokia dėkinga Gražinai, kad Jos gimtadienio dėka, buvau šventėje.

Pabaigoje likome laukti kol visi žmonės išeis iš bažnytėlės. Ir, o Dangau, atlikėjos atėjo nusifotografuoti ant scenos, paprašė, kad Jas nufotografuotume, o mes paprašėme nusifotografuoti kartu.“ 
 

Lauke mūsų nepaprastas būrelis dar pasivaikščiojo, vyrai nuleido stačiu kalnu Gražiną su vežimėliu prie vandens.

 
Jį grožėjosi vaizdu: lakstė maži šunyčiai papiljonai, atplaukė keltas, vandenį skrodė motociklai su slidėmis ir vandens padangomis. Vyrai savanoriai vienas po kito išbandė ant vandens akmenų šoktelėjimus. Kas daugiau.
 

Idiliška ARKADIJA!

Pagaliau grįžo į autobusiuką ir keliavo namo, laukė laiptai į penktą aukštą, bet dar labiau visi laukė savanorės Dalės kepto torto. 

Susikaupę kilo į viršų. Pasiekę būto suskubo ruošti stalo: tiesti staltiesę, gaminti sumuštinius, arbatą, pjaustyti tortą, degti žvakę. Lyg pavargę, lyg ir ne visa valandą dar kalbėjosi, po to išsiskirstė namo.

Nuoširdžiai dėkojame visai komandai!
Ir taip pat savanorei Astai B.  už gėles – tokias jaukias, vasariškai gaivias, jaunatviškas!

KODĖL GI MUMS PAVYKO SUGRĮŽIMAS Į ARKADIJĄ, nuvykimas į idiliją gamtoje? 

 

Mums pavyko nes mūsų miestas kupinas neabejingų ir gailestingų širdžių. 

Nes žmonės, kurie tarnauja Kauno hospiso namuose yra atsakingi ir rūpestingi.

Jie geba aukoti tai, ko iš tiesų neįkainojamą – savo laiką!

Nes GIMTADIENIUS reiki švęsti, nežiūrint į tai – KIEK ŽMOGUI BELIKO GYVENTI.

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą