Konferencija „Padėk būti šalia“ 2017 lapkričio 18 d.

Lapkričio 18 d. konferencija „Padėk būti šalia” – baigiamasis mokymų ciklo „Kiekviena akimirka brangi” akordas.

Polifoninis akordas, nuskambėjęs stipriai, aiškiai, naudingai ir šviesiai!

Profesionalai lektoriai kalbėję nuostabioje VDU Socialinio fakulteto auditorijoje, sluoksnis po sluoksnio kėlė prieš dalyvių akis daugiaspavio bei daugiaskonio Paliatyvios pagalbos „pyrago” sąvokas, dalinosi realia patirtimi (kalbėjimo temos matyti nuotraukose).

Klausytojai stebino aktyvumu, teigiamu nusiteikimu ir žiniomis! Atsigamino daugybė senų pažinčių, užsimezgė naujų šiltų ryšių.

Kauno hospiso savanoriai stebino paslaugumu, operatyvumu, mandagumu, tvarka: „Dar neteko dalyvauti konferencijoje, kad savanoriai pasitiktų jau lauke prie šviesoforo!”

„Ačiū!”, „Dėkojame!”, „Kiek žinių!”, „Labai naudinga!”, „Nesigailiu nei vienos minutės, praleistos čia!” – dėkojo po konferencijos dalyviai.

Susižavėję mūsų savanorių kulinariniais šedevrais teiravosi kontaktų ir primygtinai prašė: „Būtinai perduokite, kad nerealiai stebuklingai skanu!”

Gimė idėjų sekantiems renginiams, bendrystėms, žygiams, kad galėtume spręsti iškeltus iššūkius ir išsakytas problemas.

 

Kauno hospiso savanoriams konferencija tapo savotišku savanorystės egzaminu.

Reikėkėjo nuolatinės jų pagalbos įvairiausiuose postuose.

Visi gavo nepamatojamą patirtį.

Lijana, socialinė darbuotoja, savanorė

Man teko vaidmuo nukreipti atvykstančius žmones į mūsų konferenciją.  Jausmas kad laukiu brangių svečių.

Mano „budėjimo postas“  buvo jau paskutinis – palydėti svečius iki salės. Buvo nuostabus jausmas, tiesiog pasitikti, pasisveikinti ir parodyti kur eiti.

Buvo labai gera. Laikas tiesiog ištirpo.
Didelė dovana laukė – išeinančių žmonių pasidalijimai. Jie teigė, kad „buvo šilta“, „buvo gera“, „aš pirmą kartą tokioj konferencijoj“, „jaučiausi kaip šeimoj“ ir dėkingumas, begalinis žmonių dėkingumas.

Dėkojau žmonėms, kad atvyko, kad buvo. Kaip klausytoja konferencijoje, jaučiau tai, ką įvardijo mūsų svečiai, šilumą ir bendrystę.

Renata, slaugytojos padėjėja, savanorė

Jaučiau bendrystę, mačiau ateinančių akis – jos turi sielą.

Susirinko žmonės, kurie daro, nori kažką keisti, domisi.

Todėl konferencija ir pavyko, kad mūsų norai kilnūs, darbai verti jais sekti, prisidėt. Man buvo labai gera.

Mūsų komandos nariai Iveta Šikšniuvienė, Irina Banienė, tai žmonės, kurie keliauja mūsų „bangoj”, mes virsim kažkuo tokiu po lašelį, palengva.

Bangai irgi reikia įsisiūbuot, o gal tai bus cunamis 🙂 Ačiū už galimybę būti….

Beata, socialinė darbuotoja, savanorė:

Aš buvusi konferencijose, bet ši buvo kažkokia kitokia, mums savanoriams tokia šilta ir artima.

Pranešimus ne visus girdėjau, bet ką pavyko išgirst, tai tikrai patiko, nes lektorių informacija pateikta visiem suprantamais, paprastais žodžiais, be jokiu ne visiem suprantamu aukštų frazių ir terminų, nes didelė dalis žmonių buvo vyresnio amžiaus ir jiems būtų buvę nuobodu.

Visi labai susikaupę klausė, nes dažnai konferencijose žmones, kai jiems neidomu, pradeda kalbėtis, šurmuliuoti.

Man patiko, kad pranešimuose nebuvo sausos statistikos, viskas konkretu ir viską galima pritaikyti darbe ir asmeniniame gyvenime. Suorganizuota viskas nepriekaištingai, o maistas – tai manau viršijo visų lukesčius.

Vaida, anglų kalbos mokytoja, savanorė:

Man ir sunku įvardinti jausmus, ypač po tiek daug gero visko:)
Man gal labiausiai kirbėjusi mintis buvo, kad „žmogui reikia žmogaus”.

Mes po vieną tokie vieniši ir bejėgiai.

Per bendrystę kuriame save ir kitą.

Nes tuomet, kai  jau pažvelgiame žmogui į akis, nebegalime likti abejingais.

Vitaljus, inžinierius, savanoris:

Esu laimingas, kad pabuvau 8 val. nuostabioj atmosferoj (gal tai buvo kosmosas, bet mažiausia noosfera – medicinos, slaugos, psichologijos, sielovados ir pan. žinių ir patirties sfera), kurioje „plaukiojau” kaip žūvytė jūroj (mažiausia kaip varškėtis grietinėje iš Gogolio kūrinio). 🙂

Ką sakyti, nustebino mane ir padarė didelį įspuūdį visi kas darė pranešimus, tikri oratoriai ir aukšto lygio specialistai.

Gaila, turėjau atsisėsti toliau, nes buvau ne vienas (o su ratais) ir nepadariau įrašo, o atminties turiu jau mažiau, negu mano planšetė… 🙂

Izabelė, savanorė:

Dėkoju už konferenciją, mano amžiui gauti  tiek daug žinių yra nuostabu. Jaučiu pareigą  kitiems kuo nors padėti.

Dalyvės senjorės sakė, kad mes truputį kitokie. Aš pritariu.

Kristina, savanorių koordinatorė:

Nuoširdžiai dėkoju, kad kartu sukūrėme tokį jaukų renginį. 

Nuoširdžiai dėkoju savanoriams, kurie prisidėjo šventėje! Tokia patirtis ir man pirma. 

Aš šiandien prisipildžiau Meile! Nesvarbu, kad buvo daug rūpesčio!  

Savanoriai dėkojo, kad pakvietėme į renginį mums pasitarnauti. Jie pasijautė labai svarbūs!!!! 

Paskaitoje mane labiausiai palietė klausimas apie savanorio gedėjimą. Man čia labiausiai trūksta. O asmeniškai jaučiu, kad bent jau žinau, ką turi padaryti artimieji iki artimojo mirties!

Ir meditacija įkvėpė jėgų dar likusiam vakarui!

Konferencijos medžiaga:

 
 
 
 

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą