Mama jau yra danguje: keturiolika lovų numirti karališkai nemokant nė cento

[vc_row][vc_column][vc_single_image img_size=”full” alignment=”center” style=”vc_box_outline” image=”id^11522|url^https://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2017/12/vienuole.jpg|caption^null|alt^Kauno hospisas|title^Kauno hospisas|description^Kauno hospisas”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Lenkų vienuolė, kuriai Lietuvoje jau suteikta „vulkano“ pravardė, parašė Bobui Dylanui laišką su prašymu paaukoti hospisui savo Nobelio premiją. Laukia atsakymo.

Nepamirštamas sakinys. Įstringa atminty labiau nei „aš tave myliu“ ir „ar tekėsi už manęs“. Pastarieji per gyvenimą gali nuskambėti daug kartų, o šis tik kartą.

Lietuvoje įprastą šio sakinio versiją ir išgirdo Dorota: „Jūsų motina mirė, atvažiuokite sutvarkyti dokumentų“, – pasakė nepažįstamas vyras ir padėjo ragelį.

Karališka mirtis Mama jau yra danguje, – 6.40 val. ryte telefonu išgirdo Andžejus. O, gerai, jau danguje! – pagalvojo. Jau penkerius metus Vilniuje apie mirtį artimiesiems pranešama ir kitaip.

Sako, naujoji šio sakinio versija nepersekioja bloguose sapnuose. „Mama jau yra danguje“, – 6.40 val. ryte telefonu išgirdo Andžejus. „O, gerai, jau danguje! – pagalvojau. Šoko nepatyriau, pajutau tik keistą džiugesį“, – pasakoja vyras. Mama sirgo vėžiu.

Andžejus ir Jolanta, ekskursijų po Vilnių vadovai, mama rūpinosi namuose. „Supratome, kad mama pamažu išeina, – prisimena Jolanta. – Paskambinome seseriai Michaelai, apie ją žinojome tiek, kad palydi žmones paskutinėmis jų gyvenimo dienomis. Norėjome sužinoti, kaip reikėtų elgtis būnant prie mirštančiojo. Žvakelė, malda, o gal kažkaip kitaip?

Kiekvienas žinome, kaip gimsta žmogus: kaskart viskas vyksta maždaug panašiai. Tačiau kaip mirštama?“ Sesuo pasakė, kad hospise, kuriam vadovauja, yra laisva lova.

Mama į ankstesnius siūlymus persikelti į ligoninę ar slaugos namus atsakydavo griežtai: „Ne, ne ir ne!“. Vėliau sužinojo, kad gulėtų pastate, kuriame buvo sukurtas garsiausias praėjusio amžiaus lenkų religinis paveikslas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. „Na, gerai“, – atsakė.

Paskutines dešimt savo gyvenimo dienų ji praleido pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise. Tai vienintelis stacionarus hospisas Lietuvoje. Taip, 3 mln. gyventojų turinti Lietuva turi tik 14 hospiso lovų.

„Per laidotuves, reikšdami užuojautą gal aštuoni žmonės klausė, kiek kainavo lova hospise, – prisimena Jolanta. – O mes sakėm, kad nieko. Jie tada: „Na, mums galite pasakyti, mes gi savi.“ Netikėjo, juk mama ten gyveno kaip karalienė. Kunigas jai kas rytą suteikdavo paskutinį patepimą. Jaunimas atbėgdavo, maitino, glostė. Visą tą laiką mamos veide matėme palaimingą šypseną.

Žmonės sakė, kad Lietuvoje taip nebūna.“ Valstybėje, kur net sveikatos apsaugos ministrė prisipažino davusi gydytojui kyšį, niekas netikėjo, kad galima karališkai mirti nemokant nė cento.

Po kelių savaičių Jolanta ir Andžejus į hospiso sąskaitą pervedė pinigų norėdami padėkoti už globą. Pinigai grįžo į jų sąskaitą, kadangi sesuo Michaela nepriima aukų iš ligonių artimųjų. Bandė dar du kartus. Galiausiai anonimas atnešė auką į hospisą nesakydamas, nuo ko ji.

Visą straipsnį skaitykite čia »»

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]

Kauno hospiso namai laukia Jūsų paramos »»

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]

Mes naudojame būtinuosius slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu.