Štai šventinio šurmulio akimirkose, nebespėjame, mums labai trūksta papildomų rankų, širdžių ir visa matančių akių. Tiek daug norime padalinti džiaugsmo. Bet šalia yra daug nusivylimo, nesusikalbėjimų, nesusitarimų, nuo kurių beviltiškai nusvyra rankos.

Prieš kelias dienas Kauno hospiso mobilioji medikų komanda informavo kolektyvą, kad pacientei jau reikalinga funkcinė lova – moters judėjimas tapo labai komplikuotas.

O! Juk tai labai paprastas darbas: paimti dokumentus iš šeimos gydytojos bei iš Techninio aprūpinimo centro pasiimti neįgaliesiems pritaikytą lovą.

Pacientė vieniša, gyvena mažyčiame kambarėlyje, kiekvienas centimetras apgalvotas ir kiekvienas baldas čia šventai brangus ir keliantis prisiminimus. Ligos akivaizdoje ir kančioje dar tenka atsisveikinti ir su šiais širdžiai mielais materialiais prisiminimais.

Ech, kol svarstėme ir tarėmės, pacientė du kartus persigalvojo, teko atšaukti savanorius, kurie į trečią aukštą užneštų sunkią įrangą. Po ilgo proceso, nugalėjus visas abejones, lova jau patalpinta pacientės namuose.

Tačiau liūdesį kelia kliūtys. Mes labai skubėjome viską padaryti, kad sunkiai sergančiam, kenčiančiam begalinius skausmus ŽMOGUI kuo greičiau palengvinti gyvenimą. Deja šalia esančios institucijos taip neskubėjo… Atvirkščiai – jos stabdė, vilkino procesą. Biurokratinių saitų surištos institucijų atstovės laikėsi vien popierinio fakto ir matė tik netaisyklingai įrašytus žodžius, dėl kurių teko gaišti daugybė brangaus laiko, važinėti iš vienos institucijos į kitą, iš naujo kontaktuoti su šeimos gydytoja, kad galop ištaisyti menkutį kelių raidžių dalykėlį.

Prašome ir svajojame, kad ateinančiais metais visų Kauno miesto atsakingų įstaigų atstovai susijungtų į vieną bendrą pagalbos būrį suteikti galimybę ŽMOGUI ORIAI būti paskutinėmis gyvenimo akimirkomis.