Istorijos

Padėka: 
„Nebūtina daryti žygdarbių. Pakanka mažų dalykų, atliktų su didele meile”.
Motina Teresė

Mieli paliatyvo darbuotojai,
Jūs mums angelai žemėje. Mes labai dėkingi už Jūsų pagalbą, šiltus žodžius, jausmus, gėrį, paguodą, paramą, šypseną, apkabinimą, išklausymą. Kad palengvinot paskutiniąsias dienas mano vyrui Joneliui. Jaučiame be galo didelį dėkingumą Jums! Ačiū, kad esate!  Nuoširdus ačiū Drasutei, Agnei, Jonei, Paulai ir visiems padėjusiems.

Nijolė su dukra Gitana
2022 m. Rugsėjis

Gerb. ir brangūs Hospiso darbuotojai,

gyvenimas, lyg spyralė nenumaldomai sukasi kylančia kreive į viršų. Prabėgo jau šviesios, gražios, baltos Kalėdos, leisdamos pasidžiaugti trumpam sugrįžusios šeimos artumu, ir atskubėjo visai nežiemiški, darganoti, šlapi, gąsdinantys lijūndra ir šlapdriba, su pliusine lauko temperatūra Naujieji 2022 metai. Ir šis didelis šv. Kalėdų ir Naujųjų metų kontrastas paskatino prisėsti ir apmąstyti prabėgusius 2021 metus.Hospiso darbuotojas ir sunkiai sergantis slaugomas ligonis . Kaip diena ir naktis. Hospiso darbuotojas, lyg tas šviesulys, kiekvieną kartą atvykdamas atneša viltį ir gerą paskatinamąjį žodį į ligonio namus. Ligonis, dažnai kankinamas skausmų, slogios nuotaikos bando nusišypsoti. Tikėjimas ir viltis veda sveikatos atgavimo kryptimi.

O šypsenos ir  geros nuotaikos 2021 metais netrūko. Viskas prasidėjo, kai vasario mėn.  atėjusi kinezeterapeutė Diana Nemčiauskienė pasidžiaugė, kad R. akivaizdžiai  sustiprėjo ir sugalvojo konkrečią užduotį: kiekvieną dieną 5 kartus  su vaikštyne ateiti į virtuvę prie stalo ir užfiksuoti  lauko temperatūrą užrašų knygelėje. R. šį iššūkį priėmė ir sąžiningai jį vykdė. Jis Diana labai tiki ir klauso jos nurodymų. O Dianos planai labai konkretūs: jei ligonis bus aktyvus, tai nuo kovo mėn.  pratęs užsiėmimus su savo studentais, kad greičiau R. sustiprėtų  ir pavasarį galima būtų su invalido vežimėliu išvažiuoti į lauką.  R. užrašų knygelė labai gerai parodo ligos ir sveikatos pakitimus, kintantį jo rašysenos braižą. Labai maloniai buvome nustebinti kovo 8- tąją, kai Hospiso direktorė Kristina Krasko su keliomis darbuotojomis, lydimos LNK televizijos kamerų, atvyko pasveikinti  R. su 78 gimtadieniu, kurio reportažą parodė LNK žinios kovo 11 d. 18.30 val.

Iki išvažiavimo į lauką , dar daug vandens nutekėjo. reikėjo pastovėti ant Dianos platformos, kad išlaikyti pusiausvyrą, reikėjo vėliau ant tos pačios platformos bandyti sulenkti kojas per kelius, bandyt atsisėsti į vežimėlį, jame pasėdėti 15 , 30 minučių, vėliau kiekvieną dieną pasėdėti vežimėlyje po pusvalandį, kol pirmą kartą išvažiavome  į lauką  balandžio 21 dieną ir jame išsėdėjo 1 val.10 min. Įkvėpęs gryno oro ir pabuvęs lauke , R. pradėjo taisytis, nors tame tarpe buvo  nemaža ir prastesnių dienų.  Po to atėjo nepakeliama karščiu vasara birželio ir liepos mėn., tuomet galimybė pasėdėti ir išvažiuoti į lauką buvo didžiulė privilegija. Šiltuoju metų laiku iki rugsėjo mėn, R. lauke pabuvojo 11 kartų. Paskutinį kartą lauke buvo rugsėjo 9 d. su Vitalijumi.

Nuo rugsėjo 24 d pradeda po truputį viskas keistis. Pabuvojęs 2 ligoninėje 10 dienų, grįžta  susilpnėjęs, Diana neleidžia su vaikštyne keliaut prie stalo, reikia atsigauti, nes tai sveikatos nepriduoda, o tik atima jėgas. Su gydytoja Agne Kilmaniene sudaromas naujas gydymo kursas: 10 dienų statomos lašinės su vit.C kas antrą dieną, po to  pertrauka 8 dienos, išmaudomas ligonis  ir vėl pradedama bus iš naujo. Po lašinių R. tvirtėjo, bet ligos niekur neišnyko ir toliau darė savo ardomąją veiklą. Kiekvieną dieną ryte perskaitydavau Hospiso man padovanotą mintį: “Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti. Drąsos keisti, ką galiu pakeisti ir išminties tą skirtumą suprasti.” Ši mintis  mane drąsino ir skatino suprasti tikrąją gyvenimo realybę.  Visą šį laikotarpį Hospisui  atsidavęs darbuotojų personalas buvo visada pasiruošęs padėti sergančiajam ir jį prižiūrinčiam šeimos nariui. Man Hospiso darbuotojas  buvo artimesnis už giminaitį ir už sūnų.Kiekvienu momentu turėjo ką pasakyti, patarti ką duotuoju atveju daryti. Taip atsidavusios savo profesijai darbuotojos kaip Drasutė Urbanavičienė, su žiburiu reiktų ieškoti.Vieną vakarą apie 21 val  skambinu Drasutei ir sakau: matyt bus užsikimšęs  cistostomos vamzdelis,” bet  aš dabar negaliu pas jus atvažiuoti esu išvykusi į kaimą, bet paieškosiu sesutės kuri galėtų mane pavaduoti, o jei nerasiu tai rytoj 9 val ryte aš būsiu pas jus”, atsakė Drasutė. Ir kitos dienos rytą, lygiai 9 val.  Drasutė buvo prie   mūsų buto durų. Prisiminusi Jūsų poelgį, Drasute, aš ir šiandieną susigraudinu .NUOŠIRDUS IR LABAI DIDELIS AČIŪ, DRASUTE.

Dėkoju Vilmutei Pipirienei už nuoširdų bendravimą su R,kol bėga lašinė, už padrąsinantį ir šiltą žodį. Daktare Agne Kilmaniene, dėkoju Jums už didelį rūpestį, atjautą, dėmesį beviltiškai sergančiam R., bet neprarandant vilties, tikėti stebuklu, kad gal viskas pasikeis į gerąją pusę.Visų didžių darbų koordinatore Paula, juk tik Jūs sugebėjote  taip paskirstyti visus savanorius, kai man tekdavo nuvykti pas gydytoją, aprūpinti mus visomis  pagalbinėmis priemonėmis, labai šiltų pokalbių su savanoriais organizatorė ir dalyvė, dėkoju Jums už betarpiškumą ir šilumą.Seselei Faustai dėkoju už dvasinį palaikymą malda su atsiųstuoju Angeliuku ir  nuteistųjų laiškus kuriuose jie meldžiasi už R. Dėkoju visiems Savanoriams, kurie praskaidrino  R. pilką kasdienybę savo apsilankymu, Ačiū Jums už betarpišką , šiltą bendravimą. O pats didžiausias AČIŪ DIREKTOREI KRISTINAI KRASKO, subūrusiai tokį gražų, šiltą,nepaprastai jautrų, nuoširdų, nesavanaudį kolektyvą. Neabejoju,  kad R. iš Aukštybių dabar Jums visiems siunčia Padėkos žodžius. Mieli HOSPISO DARBUOTOJAI, aš visada liksiu JUMS dėkinga.

Danutė S.

Kaunas, 2022.01.03.

Į Kauno hospiso namų paštą atėjo visą personalą sujaudinęs laiškas nuo vienos mūsų kadaise globojamos mergaitės mamos Gitanos

Laba diena Mielieji,
Su Jumis sveikinasi vienos mergytės mama, jos vardas Gabija.

Pirmą kartą su Jumis susisiekiau, kai gulėjom Kauno klinikose. Vos tik kreipiausi pagalbos ir jau po kelių dienelių man, rodos, paskambino direktorė Žanna.

Tada Gabija ką tik po klinikinės mirties pas mus sugrįžo tik kūniškam pavidale, mes nebesikalbėjom, tik jautėm jos kūno šilumą ir vis klausėmės kvėpavimo.

Mergaitė išgyveno, bet tik tiek mums ir liko.

Labai šiltai pakalbėjom su direktore, DIDELIS DIDELIS Jums AČIŪ, o visai netrukus mūsų į Klinikas, suaugusių endokrinologijos skyrių atskubėjo aplankyti Jūsų centro koordinatorė Kristina.. ir prieš Ją žemai žemai lenkiu galvą.

Ir po dienelės kitos mus su Gabija aplankė slaugytoja Drasutė.
Didelis AČIŪ jums DRASUTE už patarimus, padrąsinimą, šiltą žodį ir atvežtą Gabijai korekcijos pagalvėlę.

Šiuo metu mes gulim Jonavos ligoninėje, vidaus skyriaus paliatyvios slaugos palatoje. Taip gyvenam jau metus.

Pripratau, labai daug išmokau ir pati. Dukra vis dar laikosi, jauna mažutė, stipri.
Gabijai vasario mėnesį sueina 20 metų. Dirbu nepilną savaitės krūvį, todėl labai daug prisidedu prie mergaitės slaugos.

Dar Dievas atsiuntė tokį angelą vardu Jelėna. Ji dirba toj pačioj ligoninėj, kur ir guli Gabija, tik kardiologijos skyriuje, aukštu žemiau.
Tai vat tas angelas, kai aš dirbu, lanko Gabiją, nuostabi Dievo dovana!

Ne mažesnė Dievo dovana buvot ir JŪS mielosios! Ačiū Jums už gerą žodį, padrąsinimą, atsiliepimą.

Labai esu dėkinga tokiam sunkiam, bet nepaprastai turtingam savo likimui. Stipriai visas Jus apkabinu.

Linkiu visam Jūsų kolektyvui daug ištvermės, šilumos Jūsų neatlygintinam darbe, siekiant, ieškant ir vis dar sunkiai įtikinėjant apie Jūsų darbo nepaprastą reikalingumą.

Būkit palaimintos Jūs ir Jūsų šeimos.

Su didžiule pagarba Gabijos mama Gitana 🙂

… O gal jūs visi iš dangaus?

Sunku pradėti rašyti apie staiga pasikeitusį mano gyvenimą, nes mane perpildo patirtos emocijos!!!

Iki šiol nesuvokiu, kad pas mus Lietuvoje tai gali įvykti, net bijau pagalvoti, o gal čia man tik pasivaideno! Bet ne!!! Veiksmas prasidėjo, vyksta ir toliau, ir labai sėkmingai sparčiai! Ir tai ne sapnas!

Aš sergu sunkia nepagydoma progresuojančia liga. Man reikalinga kasdieninė pagalba, o iš artimųjų jos negaliu gauti, nes jie tiesiog labai toli nuo manęs…

Viskas prasidėjo labai atsitiktinai. Naršydama internete, užtikau Kauno Hospiso namų paslaugas. Paskambinau! Na ir prasidėjo stebuklai!!

Komisija atvažiavo po kelių dienų,o ne po kelių savaičių ar mėnesių, kaip pas mus priimta! Tuoj pat atsirado vaikštynė, kurios neprašiau, visada galvojau, kad man jos nereikia,o pasirodo, kad būtent jos man ir trūko!

Tada stebuklingai ėmė dygti savanoriai su pačiomis įvairiausiomis paslaugomis!

Padedant Hospiso savanoriams įsisukau į naujų malonių ir man labai būtinų įvykių srautą: viena ateina – padeda atsikelti, apsirengti, kita -pasiūlo masažą, dar ir sugedusius prietaisus nuneša sutaisyti pas pažįstamus meistrus, dar kita – su savo automobiliu vežą į polikliniką, dar kita – su savo automobiliu vežą į psichologinį seminarą ir aš jame galiu dalyvauti net nemokamai ir dar… ir dar…

Patikėkit, sąrašas šis dar nesibaigia… Jaučiuosi saugiau, nes žinau, kad visada galiu prašyti bet kokios pagalbos, jau įsidrąsinau – prašau ir gaunu man malonių, bet per ligą pamirštų, pramogų…

Panašiai daro ir valstybiniai socialiniai darbuotojai. Bet tik panašiai.

Labai daug „valdiškumo“: socialiniai darbuotojai daugumoje dirba atmestinai, nes dirba už pastovų atlyginimą. Čia labai daug apribojimų poreikių nustatymuose.

Skamba dažnai net juokingai: sunkus ligonis, o patalynė keičiama viena kartą per mėnesį, viena kartą per metus priklauso išvalyti tik vieną langą (pas mane tikrai ne vienas langas) ir t.t. ir pan. Ir dar vis į sutartį baksnojama, kas ten parašyta, kad neužsinorėčiau, kas neparašyta…

O čia priešingai, savanoriai vis klausia ir klausia, kuo galim padėti!! Net pasimetu!! Juk drabužį susiūna, net neprašant, o pamatę, kad reikia (anksčiau tiesiog išmesdavau, nes nepriklauso man tokia paslauga, sutartyje juk neparašyta), dar gydomąsias žoles dovanų gaunu, ir kiek patarimų dėl mano ligos!! Ir visa tai įvyko per keletą savaičių!!

O ryt, jau trečią kartą, pas mane ateina savanoris-studentas iš Indijos pažaisti su manimi šachmatais (senas užmirštas, bet mielas mano pomėgis)!!! Vien dėl bendravimo su juo, aš esu priversta mokytis anglų kalbos.

Kartą vienos savanorės paklausiau, o gal jūs visi iš dangaus?
Va taip!!! Ir čia ne sapnas!!!

Lilė

Laukiau svečių, kankinama nerimo ir abejonių…

Nerimavau, nes, kaip čia pasakius, neįgalus žmogus, ypač neįgalus nuo pat gimimo, gyvena savo pasaulyje, kuriame ir džiaugsmas ir liūdesys yra visiškai kitokie. Kaip, įsileidus į namus svetimus žmones ir su jais bendraujant, nepažeisti ir nesugriauti tos atmosferos, kuri jam yra harmoninga ir komfortiška?!

Būgštavimai. Jie kyla suvokiant, kad labai daug hospiso pacientų yra bejėgiai, pamažu krioštantys ir gęstantys, be galo vieniši ir todėl kaip niekas kitas reikalingi pagalbos. Bet tai, kas netrukus nutiko, akimirksniu išblaškė mano nerimą ir abejones.

Pas mus, pas mūsų Jekateriną hospiso komanda atėjo nuoširdžiai susirūpinusi mūsų problemomis ir karštai trokšdama padėti. Ir kol mes kalbėjomės, ji iš pradžių nuščiuvo, tarsi įsiklausydama ir tirdama nepažįstamuosius, o paskui ramiai ir jaukiai užmigo.

Man tai buvo ypatingas ženklas: prisiimta misija ir svarbiausia tai, su kokia širdimi ją vykdai, turi gydančių galių, kurių negalima palyginti su jokiomis piliulėmis ar procedūromis SPA centruose!!!

Mūsų šeima reiškia dėkingumą hospiso komandai gydytojui Vytautui Tikniui, socialinei darbuotojai Kristinai Labanauskienei ir bendrosios praktikos slaugytojai Drąsutei Urbonavičienei už jų gerumą ir supratimą, už pamokymus, praktinius patarimus ir rekomendacijas.

Šiuos žmones sieja profesionalumas ir aukščiausio lygio humanizmas ir tai, kaip man atrodo, yra hospiso, vadovaujamo nepailstančios įkvėpėjos ir puikaus žmogaus Žannos Jankovskajos, sėkmingos veiklos pamatas.

P.S. Norisi pažymėti ir kineziterapeuto Tomo jautrumą, gebėjimą suprasti situaciją, jo kvalifikuotumą. Tomas atvyko dirbtis su Jekaterina jau po hospiso komandos vizito. Man labai patiko Jo meistriškumas ir norėčiau rekomenduoti Jį visiems, kam reikalinga tokia pagalba.

Man – devyniasdešimt ketveri.
Šiame pasaulyje esu visai viena.

Visi giminės ir pažįstami jau mirę, todėl daugelį metų beveik neturėjau su kuo bendrauti. Man sunku pasigaminti valgį, vaikštau pasiramsčiuodama lazdute.
Sykį trumpam iš Amerikos buvo grįžęs sesers žentas. Visai atsitiktinai „Kauno dienoje“ jis rado straipsniuką apie Hospisą ir papasakojo apie tai man.

Jis taip pat padėjo man nuvykti pas šeimos gydytoją, kuris davė nukreipimą konsultacijai dėl paliatyviosios pagalbos. Ir štai vieną dieną mano namų slenkstį peržengė Hospiso darbuotojai: gydytojas, slaugytoja, socialinė darbuotoja. Po dienos kitos ėmė lankyti savanorės.

Tikrai nesitikėjau, kad šiais laikais dar yra žmonių, sutinkančių be jokio atlygio ir su tokia meile padėti senam, neįgaliam žmogui. Atrodo, tarsi mano namus būtų nušvietusi saulė.
Jaučiuosi daug sveikesnė, nes esu daug laimingesnė. Mane lankančios savanorės pagamina pietus, pakalba su manimi įvairiausiomis temomis, nuramina ir paguodžia.

Kiekvieną dieną dėkoju Dievui už tokią man suteiktą malonę. Telydi Viešpaties palaima ir visus Hospiso darbuotojus.

„Mums Jūsų rūpestis ir pagalba yra svarbūs ir reikalingi. Dėkojame už nuoširdumą ir gražius santykius su mama ir jai skiriamą dėmesį“ – vyriškai padėkojo p. Rimas už Kauno hospiso namų pagalbą jo sunkiai sergančiai mamai.

Hospiso savanoriai lanko p. Janiną kiekvieną dieną apie pietūs: atlieka higieną, pakeičia sauskelnes, pamaitina, pabendrauja su ja ir jos augintiniu vežliuku. Ryte ir vakare sunkiai sergančia onkologine ligone pasirūpina jos sūnus su šeima.

Sūnų ypač nustebino ir sušildė hospiso surengtas pasveikinimas p. Janinos Gimimo dienos proga.

Dalyvavo pats p. Rimas, jo žmona, dvi savanorės (viena su mažamečiu sūneliu), gydytojas, dainų atlikėja – visi draugiškai ir linksmai atšventė senolės gimtadienį.

Kitą diena p. Rimas paskambino mums ir su dideliu džiaugsmu dėkojo už gimtadienio šventę: „Buvo žiauriai faina, ir mamai, tai buvo neeilinis įvykis, toks išskirtinis renginys Jos gyvenime. Ir gimtadienis toks, skirtas tik Jai. Aukščiausias lygis.“

Rimas paminėjo, kad paskyrė 2 proc. pajamų Kauno hospiso namams. Dėkojame už supratimą.

Atėjome pas pacientę Emiliją daugiau nei prieš metus. Garbaus amžiaus pedagogė iš pradžių nepatikliai priėmė mūsų atsiradimą jos gyvenime.

Kamuojama baisios ligos, skausmų ir artėjančios gyvenimo pabaigos baimės, moteris po lengvą atsivėrinėjo, kiekvieną kartą stebėdamasi Kauno hospiso veiklos nepaprastumu.

Šeima ja nuostabiai rūpinosi. Mes lankėme pokabiams, dvasiniam palaikymui, knygų aptarimui ir įvairioms terapijoms: šokio-judėsio, aromatinių aliejų, poezijos, masažams, ergoterapijos.

Sveikinome su visomis šventėmis: rugsėjo 1 d., Šv. Kalėdų, vardadienio, gimtadienio. Šventėme su terapiniais šuniukais, gitara, tortais, gėlėmis, dovanomis.

Pacientės gyvenimas pasikeitė, niūrus pabaigos laukimas tapo džiaugsminga švente. Ji nuoširdžai laukė savanorių ir net kartais priekaištavo, jeigu kas nors neaplankė kelių dienų bėgyje. Tapome artimais bičiuliais.

Ir štai nepagydomai serganti moteris, kurios galūnės vos juda, parašė mums laišką. Ji pergyveno, kad nepavyko perduoti tikros emocijos, visų jausmų, kad ranka sunkiai juda ir gali būti, kad ką nors parašė ne taip, kaip norėjo…

Skaitykime.
„Dėl ligos esu prikaustyta prie patalo – matau besikeičiančią gamtą tik pro langą, esu priklausoma nuo kitų.

Prieš metus mano gyvenime atsirado hospisas. Tiesa, pradžioje į juos žvelgiau su šiokiu tokiu nepasitikėjimu: buvo neįprasta, kad nepažįstami žmonės neatlygintinai manimi rūpinas.

Greit pajutau, kad jie tapo man labai artimais, kiekvieną savaitę laukdavau Audronės, Mindaugo, Drasutės ir kitų savanorių.

Kai Kristina (savanorių koordinatorė) pasiūlė sugalvoti norą ir pasirinkti kelionę į kurią nuveš Hospisas su jų naujuoju autobusiuku, pasirinkau kelionę į bažnyčią.

Tačiau koks netikėtumas ir džiaugsmas manęs laukė, net sapne nesapnavau.
Hospisas nusprendė mane nuvežti į Pažaislio Žolinės atlaidus.

Sutartą dieną autobusas ir visas būrys savanorių mane išgabeno iš namų.
Diena pasitaikė šilta, saulėta. Link Pažaislio traukė būriai žmonių. Įsitaisėme lauke, po liepa visi būriu – Hospiso savanoiai ir aš pačiam priekyje.

Mišios buvo nuostabios, giedojo Bingelio choras. Priėmiau komuniją.
Džiaugiausi Pažaislio grožiu: žaliuojančia gamta.

Jaučiau, kad esu ne viena, manimi rūpinasi tiek daug žmonių.
Labai ačiū viesiems, kurių dėka rieškučiais pasisėmiau tiek gerų ir nepamirštančių įspūdžių. Emilija P.”

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą