Istorijos

Į Kauno hospiso namų paštą atėjo visą personalą sujaudinęs laiškas nuo vienos mūsų kadaise globojamos mergaitės mamos Gitanos

Laba diena Mielieji,
Su Jumis sveikinasi vienos mergytės mama, jos vardas Gabija.

Pirmą kartą su Jumis susisiekiau, kai gulėjom Kauno klinikose. Vos tik kreipiausi pagalbos ir jau po kelių dienelių man, rodos, paskambino direktorė Žanna.

Tada Gabija ką tik po klinikinės mirties pas mus sugrįžo tik kūniškam pavidale, mes nebesikalbėjom, tik jautėm jos kūno šilumą ir vis klausėmės kvėpavimo.

Mergaitė išgyveno, bet tik tiek mums ir liko.

Labai šiltai pakalbėjom su direktore, DIDELIS DIDELIS Jums AČIŪ, o visai netrukus mūsų į Klinikas, suaugusių endokrinologijos skyrių atskubėjo aplankyti Jūsų centro koordinatorė Kristina.. ir prieš Ją žemai žemai lenkiu galvą.

Ir po dienelės kitos mus su Gabija aplankė slaugytoja Drasutė.
Didelis AČIŪ jums DRASUTE už patarimus, padrąsinimą, šiltą žodį ir atvežtą Gabijai korekcijos pagalvėlę.

Šiuo metu mes gulim Jonavos ligoninėje, vidaus skyriaus paliatyvios slaugos palatoje. Taip gyvenam jau metus.

Pripratau, labai daug išmokau ir pati. Dukra vis dar laikosi, jauna mažutė, stipri.
Gabijai vasario mėnesį sueina 20 metų. Dirbu nepilną savaitės krūvį, todėl labai daug prisidedu prie mergaitės slaugos.

Dar Dievas atsiuntė tokį angelą vardu Jelėna. Ji dirba toj pačioj ligoninėj, kur ir guli Gabija, tik kardiologijos skyriuje, aukštu žemiau.
Tai vat tas angelas, kai aš dirbu, lanko Gabiją, nuostabi Dievo dovana!

Ne mažesnė Dievo dovana buvot ir JŪS mielosios! Ačiū Jums už gerą žodį, padrąsinimą, atsiliepimą.

Labai esu dėkinga tokiam sunkiam, bet nepaprastai turtingam savo likimui. Stipriai visas Jus apkabinu.

Linkiu visam Jūsų kolektyvui daug ištvermės, šilumos Jūsų neatlygintinam darbe, siekiant, ieškant ir vis dar sunkiai įtikinėjant apie Jūsų darbo nepaprastą reikalingumą.

Būkit palaimintos Jūs ir Jūsų šeimos.

Su didžiule pagarba Gabijos mama Gitana 🙂

… O gal jūs visi iš dangaus?

Sunku pradėti rašyti apie staiga pasikeitusį mano gyvenimą, nes mane perpildo patirtos emocijos!!!

Iki šiol nesuvokiu, kad pas mus Lietuvoje tai gali įvykti, net bijau pagalvoti, o gal čia man tik pasivaideno! Bet ne!!! Veiksmas prasidėjo, vyksta ir toliau, ir labai sėkmingai sparčiai! Ir tai ne sapnas!

Aš sergu sunkia nepagydoma progresuojančia liga. Man reikalinga kasdieninė pagalba, o iš artimųjų jos negaliu gauti, nes jie tiesiog labai toli nuo manęs…

Viskas prasidėjo labai atsitiktinai. Naršydama internete, užtikau Kauno Hospiso namų paslaugas. Paskambinau! Na ir prasidėjo stebuklai!!

Komisija atvažiavo po kelių dienų,o ne po kelių savaičių ar mėnesių, kaip pas mus priimta! Tuoj pat atsirado vaikštynė, kurios neprašiau, visada galvojau, kad man jos nereikia,o pasirodo, kad būtent jos man ir trūko!

Tada stebuklingai ėmė dygti savanoriai su pačiomis įvairiausiomis paslaugomis!

Padedant Hospiso savanoriams įsisukau į naujų malonių ir man labai būtinų įvykių srautą: viena ateina – padeda atsikelti, apsirengti, kita -pasiūlo masažą, dar ir sugedusius prietaisus nuneša sutaisyti pas pažįstamus meistrus, dar kita – su savo automobiliu vežą į polikliniką, dar kita – su savo automobiliu vežą į psichologinį seminarą ir aš jame galiu dalyvauti net nemokamai ir dar… ir dar…

Patikėkit, sąrašas šis dar nesibaigia… Jaučiuosi saugiau, nes žinau, kad visada galiu prašyti bet kokios pagalbos, jau įsidrąsinau – prašau ir gaunu man malonių, bet per ligą pamirštų, pramogų…

Panašiai daro ir valstybiniai socialiniai darbuotojai. Bet tik panašiai.

Labai daug „valdiškumo“: socialiniai darbuotojai daugumoje dirba atmestinai, nes dirba už pastovų atlyginimą. Čia labai daug apribojimų poreikių nustatymuose.

Skamba dažnai net juokingai: sunkus ligonis, o patalynė keičiama viena kartą per mėnesį, viena kartą per metus priklauso išvalyti tik vieną langą (pas mane tikrai ne vienas langas) ir t.t. ir pan. Ir dar vis į sutartį baksnojama, kas ten parašyta, kad neužsinorėčiau, kas neparašyta…

O čia priešingai, savanoriai vis klausia ir klausia, kuo galim padėti!! Net pasimetu!! Juk drabužį susiūna, net neprašant, o pamatę, kad reikia (anksčiau tiesiog išmesdavau, nes nepriklauso man tokia paslauga, sutartyje juk neparašyta), dar gydomąsias žoles dovanų gaunu, ir kiek patarimų dėl mano ligos!! Ir visa tai įvyko per keletą savaičių!!

O ryt, jau trečią kartą, pas mane ateina savanoris-studentas iš Indijos pažaisti su manimi šachmatais (senas užmirštas, bet mielas mano pomėgis)!!! Vien dėl bendravimo su juo, aš esu priversta mokytis anglų kalbos.

Kartą vienos savanorės paklausiau, o gal jūs visi iš dangaus?
Va taip!!! Ir čia ne sapnas!!!

Lilė

Laukiau svečių, kankinama nerimo ir abejonių…

Nerimavau, nes, kaip čia pasakius, neįgalus žmogus, ypač neįgalus nuo pat gimimo, gyvena savo pasaulyje, kuriame ir džiaugsmas ir liūdesys yra visiškai kitokie. Kaip, įsileidus į namus svetimus žmones ir su jais bendraujant, nepažeisti ir nesugriauti tos atmosferos, kuri jam yra harmoninga ir komfortiška?!

Būgštavimai. Jie kyla suvokiant, kad labai daug hospiso pacientų yra bejėgiai, pamažu krioštantys ir gęstantys, be galo vieniši ir todėl kaip niekas kitas reikalingi pagalbos. Bet tai, kas netrukus nutiko, akimirksniu išblaškė mano nerimą ir abejones.

Pas mus, pas mūsų Jekateriną hospiso komanda atėjo nuoširdžiai susirūpinusi mūsų problemomis ir karštai trokšdama padėti. Ir kol mes kalbėjomės, ji iš pradžių nuščiuvo, tarsi įsiklausydama ir tirdama nepažįstamuosius, o paskui ramiai ir jaukiai užmigo.

Man tai buvo ypatingas ženklas: prisiimta misija ir svarbiausia tai, su kokia širdimi ją vykdai, turi gydančių galių, kurių negalima palyginti su jokiomis piliulėmis ar procedūromis SPA centruose!!!

Mūsų šeima reiškia dėkingumą hospiso komandai gydytojui Vytautui Tikniui, socialinei darbuotojai Kristinai Labanauskienei ir bendrosios praktikos slaugytojai Drąsutei Urbonavičienei už jų gerumą ir supratimą, už pamokymus, praktinius patarimus ir rekomendacijas.

Šiuos žmones sieja profesionalumas ir aukščiausio lygio humanizmas ir tai, kaip man atrodo, yra hospiso, vadovaujamo nepailstančios įkvėpėjos ir puikaus žmogaus Žannos Jankovskajos, sėkmingos veiklos pamatas.

P.S. Norisi pažymėti ir kineziterapeuto Tomo jautrumą, gebėjimą suprasti situaciją, jo kvalifikuotumą. Tomas atvyko dirbtis su Jekaterina jau po hospiso komandos vizito. Man labai patiko Jo meistriškumas ir norėčiau rekomenduoti Jį visiems, kam reikalinga tokia pagalba.

Man – devyniasdešimt ketveri.
Šiame pasaulyje esu visai viena.

Visi giminės ir pažįstami jau mirę, todėl daugelį metų beveik neturėjau su kuo bendrauti. Man sunku pasigaminti valgį, vaikštau pasiramsčiuodama lazdute.
Sykį trumpam iš Amerikos buvo grįžęs sesers žentas. Visai atsitiktinai „Kauno dienoje“ jis rado straipsniuką apie Hospisą ir papasakojo apie tai man.

Jis taip pat padėjo man nuvykti pas šeimos gydytoją, kuris davė nukreipimą konsultacijai dėl paliatyviosios pagalbos. Ir štai vieną dieną mano namų slenkstį peržengė Hospiso darbuotojai: gydytojas, slaugytoja, socialinė darbuotoja. Po dienos kitos ėmė lankyti savanorės.

Tikrai nesitikėjau, kad šiais laikais dar yra žmonių, sutinkančių be jokio atlygio ir su tokia meile padėti senam, neįgaliam žmogui. Atrodo, tarsi mano namus būtų nušvietusi saulė.
Jaučiuosi daug sveikesnė, nes esu daug laimingesnė. Mane lankančios savanorės pagamina pietus, pakalba su manimi įvairiausiomis temomis, nuramina ir paguodžia.

Kiekvieną dieną dėkoju Dievui už tokią man suteiktą malonę. Telydi Viešpaties palaima ir visus Hospiso darbuotojus.

„Mums Jūsų rūpestis ir pagalba yra svarbūs ir reikalingi. Dėkojame už nuoširdumą ir gražius santykius su mama ir jai skiriamą dėmesį“ – vyriškai padėkojo p. Rimas už Kauno hospiso namų pagalbą jo sunkiai sergančiai mamai.

Hospiso savanoriai lanko p. Janiną kiekvieną dieną apie pietūs: atlieka higieną, pakeičia sauskelnes, pamaitina, pabendrauja su ja ir jos augintiniu vežliuku. Ryte ir vakare sunkiai sergančia onkologine ligone pasirūpina jos sūnus su šeima.

Sūnų ypač nustebino ir sušildė hospiso surengtas pasveikinimas p. Janinos Gimimo dienos proga.

Dalyvavo pats p. Rimas, jo žmona, dvi savanorės (viena su mažamečiu sūneliu), gydytojas, dainų atlikėja – visi draugiškai ir linksmai atšventė senolės gimtadienį.

Kitą diena p. Rimas paskambino mums ir su dideliu džiaugsmu dėkojo už gimtadienio šventę: „Buvo žiauriai faina, ir mamai, tai buvo neeilinis įvykis, toks išskirtinis renginys Jos gyvenime. Ir gimtadienis toks, skirtas tik Jai. Aukščiausias lygis.“

Rimas paminėjo, kad paskyrė 2 proc. pajamų Kauno hospiso namams. Dėkojame už supratimą.

Atėjome pas pacientę Emiliją daugiau nei prieš metus. Garbaus amžiaus pedagogė iš pradžių nepatikliai priėmė mūsų atsiradimą jos gyvenime.

Kamuojama baisios ligos, skausmų ir artėjančios gyvenimo pabaigos baimės, moteris po lengvą atsivėrinėjo, kiekvieną kartą stebėdamasi Kauno hospiso veiklos nepaprastumu.

Šeima ja nuostabiai rūpinosi. Mes lankėme pokabiams, dvasiniam palaikymui, knygų aptarimui ir įvairioms terapijoms: šokio-judėsio, aromatinių aliejų, poezijos, masažams, ergoterapijos.

Sveikinome su visomis šventėmis: rugsėjo 1 d., Šv. Kalėdų, vardadienio, gimtadienio. Šventėme su terapiniais šuniukais, gitara, tortais, gėlėmis, dovanomis.

Pacientės gyvenimas pasikeitė, niūrus pabaigos laukimas tapo džiaugsminga švente. Ji nuoširdžai laukė savanorių ir net kartais priekaištavo, jeigu kas nors neaplankė kelių dienų bėgyje. Tapome artimais bičiuliais.

Ir štai nepagydomai serganti moteris, kurios galūnės vos juda, parašė mums laišką. Ji pergyveno, kad nepavyko perduoti tikros emocijos, visų jausmų, kad ranka sunkiai juda ir gali būti, kad ką nors parašė ne taip, kaip norėjo…

Skaitykime.
„Dėl ligos esu prikaustyta prie patalo – matau besikeičiančią gamtą tik pro langą, esu priklausoma nuo kitų.

Prieš metus mano gyvenime atsirado hospisas. Tiesa, pradžioje į juos žvelgiau su šiokiu tokiu nepasitikėjimu: buvo neįprasta, kad nepažįstami žmonės neatlygintinai manimi rūpinas.

Greit pajutau, kad jie tapo man labai artimais, kiekvieną savaitę laukdavau Audronės, Mindaugo, Drasutės ir kitų savanorių.

Kai Kristina (savanorių koordinatorė) pasiūlė sugalvoti norą ir pasirinkti kelionę į kurią nuveš Hospisas su jų naujuoju autobusiuku, pasirinkau kelionę į bažnyčią.

Tačiau koks netikėtumas ir džiaugsmas manęs laukė, net sapne nesapnavau.
Hospisas nusprendė mane nuvežti į Pažaislio Žolinės atlaidus.

Sutartą dieną autobusas ir visas būrys savanorių mane išgabeno iš namų.
Diena pasitaikė šilta, saulėta. Link Pažaislio traukė būriai žmonių. Įsitaisėme lauke, po liepa visi būriu – Hospiso savanoiai ir aš pačiam priekyje.

Mišios buvo nuostabios, giedojo Bingelio choras. Priėmiau komuniją.
Džiaugiausi Pažaislio grožiu: žaliuojančia gamta.

Jaučiau, kad esu ne viena, manimi rūpinasi tiek daug žmonių.
Labai ačiū viesiems, kurių dėka rieškučiais pasisėmiau tiek gerų ir nepamirštančių įspūdžių. Emilija P.”

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą