KELIONĖ į Estiją – netradicinis savanorių ir darbuotojų susirinkimas.

Praėjo 1 metai po 1-mo savanorių susirinkimo. Po to kiekvieną mėnesį susitikdavome netradiciškai: susirinkome Dailės terapijos seansui, miofascialinei treniruotei, maldai už hospiso pacientus, jų artimuosius, už savanorius, talkininkus ir jų šeimas.

Šį kartą nutarėme organizuoti susirinkimą kelionėje.

KELIONĖS Į ESTIJĄ SUMANYMAS kilo iš būtinumo Kauno hospiso namų kolektyvui: darbuotojams, savanoriams, talkininkams – susitikti, susiburti kartu, pabendrauti šeimomis, pasikalbėti, atsipalaiduoti. 

Kelionės perlas, kurį turbūt ne kiekvienam gyvenime pasiseks pamatyti – stebuklais garsėjantis Piuchtitsos VIENUOLYNAS, įkurtas 19 amžiuje.
Šiuo metu jame gyvena 170 vienuolių. Žodis “Piuchtica” iš estų kalbos – “šventa vieta”. Ten prieš kelis amžius rodėsi švč. Mergelė, po savęs palikusi stebuklingą gydomąjį vandens šaltinėlį ir ikoną ant medžio (ąžuolas, ikona ir šaltinėlis iki šiol kruopščiai saugomi vienuolių). 

Kadangi ruošėmės keliauti su vaikais ir kitais artimaisiais, nutarėme įtraukti į kelionės lankomus objektus Tartu mieste esantį AHHAA mokslo centrą, skalūnų šachtos požemius ir dar kai ką.

 

KELIAUNINKŲ, Kauno hospiso namų savanorių, darbuotojų ir talkininkų ĮSPŪDŽIAI:

SAVANORĖ BIRUTĖ:

„Esu be žodžių. Viskas buvo puikiai. Kokie keleiviai: pagarba vienas kitam, harmonija. Kitaip ir būti negalėjo, nes keliavom su Dievo palaima“.

DARBUOTOJA KRISTINA:

„Grįžusi pirmas dvi dienas net nesugebėjau įvardinti, kur aš buvau, kas man patiko. Tylėjau. Atsakyti sau, ką gavau, nuoširdžiai nesugebėjau. Šiandien sėdus rašyti, supratau, ką gavau – baltą lapą, skaidrumą, švarumą. Jokių minčių. Jaučiu aplinkui, nenusakomą gėrį, taiką, rodos ne aš sukuosi pasaulyje o Jis aplink mane, toks geras, šviesus, ir kažkodėl baltas. Atrodo, kad esu kažkur, bet tik ne ant žemės.“

TALKININKŲ ŠEIMA LAIMA ir JUOZAS:

„Grįžtant jau į namus, mano vairuotojas paklausė:
– na ir kokį gi stebuklą ten pamatėte? Atsakymas atėjo pats. “Pats didžiausias stebuklas tai buvo pabūti tokiame kiekyje, tiek laiko, nesavanaudiškų žmonių tarpe”. 
Taigi, Dar kartą kuo nuoširdžiausias AČIŪ visiems už sudarytą galimybę patirti šį bendrystės stebuklą, tesaugo jus visus mūsų Kūrėjas ir tebūna ši bendrystė ne paskutinė.“

SAVANORIŲ ŠEIMA ONUTĖ ir VIDAS:

„Nuoširdžiausias dėkui tau ir Visagaliam už suteiktas malones pakeliauti su tokiais bendrakeleiviais. Nežiūrintį į tai, kad mūsų kūnai išvarginti buitinių ( kad ir malonių ) rūpesčių kulminacijos, kelionės metu viskas tarsi nutolo, išplaukė ir liko tik tai ką patyrėm, pamatėm, pajautėm ir pakylėti grįžom, kad ir vėl į rūpesčių kupetą, bet viskas tarsi kitaip, apsakyt sunku kaip ir Kristina rašė…..tas kitaip nenusakomas, bet didis palengvėjimas apgaubė ne tik kūną….
O man asmeniškai – prisilietus prie pagrindinės ikonos pradėjo byrėt ašaros….“

TALKININKŲ ŠEIMA JŪRATĖ ir GINTARAS:

„Didinga mintis ir žodis galingas: pabūti kartu, pamąstyti, parodyti ieškančiam kryptį,
padėt pasirinkti…“

TALKININKĖ NERINA:

„Man dar tai taip šviežia, bet pasistengsiu vidinę emociją išreikšti žodžiais:
-„keistuolių“ pilnas autobusas, bet jaučiausi puikiai, nes visi skirtingi ir visi vedami to paties Mokytojo,
– aišku, Vienuolynas buvo visos kelionės VAUU…Turiu Dievo dovaną jausti žmones, aplinką, erdves.

Galėčiau labai išsiplėsti, bet manau tai yra individualu…į kiekvieną reiškinį mes reaguojame skirtingai, todėl parašysiu savo TOP pastebėjimą – tai AKYS VIENUOLIŲ.

 Nemanau, kad kelionė baigėsi… aš vis dar keliausiu prisiminimuose, atrasdama dar žodžiais neišsakytų pastebėjimų.
Šiandien aš užduodu Viešpačiui klausimą: „ Kodėl man tai davei? Kuom aš užsitarnavau tokią laimę?…“

SAVANORĖ LAIMA:

„Dievo malone, Dėkoju, dėkoju , dėkoju…
Dėkoju kelionės draugams. buvo nuostabu matyti , jausti, patirti malonų bendravimą, nuoširdumą, šilumą, Mačiau tikrą žmonių tarnystę ir tarnystę tarp žmonių, Mačiau tikrą draugiškumą ir atsidavimą darbui, tikslui. Mačiau stiprias , harmoningas šeimas, keliavusias su mažais vaikais ir be jokių problemų.

Tiek daug šilumos ir gėrio,,,O Jūratės dainos- atrodo ji niekad nepavargsta, fantastika, o Žannos ir Jūratės atliekami romansai autobuse….Nuostabu Prisijungiu prie besigėrinčių vienuolynu, ekskursijomis, Talinu ir, žinoma, gide Žana. Dėkoju visiems už atvertas širdis.“

SAVANORĖ RASA aprašė visą kelionės eigą bei apibendrino keliauninkų įspūdžius: 

KAUNO HOSPISO NAMŲ IŠVYKA Į ESTIJĄ 2017 sausio 20, 21, 22 dienomis:

PENKTADIENĮ, ankstų sausio 20 d. rytą visa Kauno Hospiso komanda su draugais ir artimaisiais (viso 56 žmonės) iš Kauno pilies pajudėjo į piligriminę kelionę, į Estiją.

Grupė išties nemaža, vieni kitų beveik nepažįstantys žmonės, skirtingo amžiaus (nuo 7 mėnesių kūdikio iki 68 metų senjorų) per kalias dienas tapo didele šeima.

Kelionę pradėję malda, netrukus po jos prasidėjo įvairiausių istorijų, mitų ir negirdėtų pasakojimų puokštė, ją mums dovanojo išsyk nuo pat pradžių, Šiauliuose į mūsų didžiulį autobusą įlipusi gidė Žana.

Taip šaunioje kompanijoje besiklausydami pačių įvairiausių istorijų pasiekėme Tartu – studentų miestą. Patyrėme visą šūsnį įspūdžių ir nuotykių lankydamiesi šiuolaikinio mokslo centre ”AHHAA”.

Na, o pirmąjį vakarą vainikavo Kauno hospiso savanorės, giesmininkės ir dainų autorės Jūratės Dalydėnienės šiltas ir labai jautrus giesmių ir dainų vakaras.

ŠEŠTADIENIO rytas mūsų piligrimų komandai išaušo ypač anksti. Kadangi vykome į Piuchtitsos vienuolyną Kuremae miestelyje ir turėjome spėti į Liturgiją.

Pasiruošę, susikaupę maldai vykome link vietos. Kiekvienas širdyje su kažkokia intencija ar lūkesčiu. Nors rytas išties buvo gerokai vėsokas, mūsų sielas ir širdis laimino t giedrų giedriausias dangus. 

Sudalyvavę pamaldų dalyje, prisipildę Šventos Dvasios prisilietimo malonių, išgyvenome nuostabią ekskursiją po vienuolyną ir jo apylinkes.

Vienuolytė, kuri mus vedžiojo, nuoširdžiai aprodė nemažą vienuolyno teritoriją ir jos ypatingas vietas. Po to sekė malda prie stebuklingojo ąžuolo, tarp kurio šakų XVI amžiuje buvo rastas Švč. Mergelės paveikslas.

Buvome tarsi laidininkai žengiantys aplink jį ratu ir besimeldžiantys didžia galinga malda už savo artimuosius ir visą pasaulį. Po to visi drauge ėjome prie šventojo šaltinio, iš kurio savo širdis bei sielas gaivinome šventu vandeniu.

Tad po tokios nuostabios dvasinės puotos visi būriu patraukėme dalyvauti Trapezoje – kukliuose vienuolių suruoštuose piligrimams pietuose.

Pasimeldę ir palaiminus pietūs tyloje valgėme ir klausėme vienuolės šeimininkės pasakojimą, kaip buvo gaminamas šis maistas: ant malkomis kūrentos krosnies su Malda. „Ir ne kaip kitaip“ – švelniai baigė pasakojimą vienuolė.

Pasistiprinę judėjome link savo autobuso pilnomis širdimis pačių nuostabiausių vertybių ir dovanų. Buvome laimingi ir kupini Dievo malonės. Dieną toliau stebino apsilankymas „Kohtla” šachtos požemyje, kur susipažinome su visa skalūnų šachtų istorija ir sunkiu šachtininkų darbu.

Iškilę į dienos šviesą, su paskutiniais saulės spinduliais suskubome pažvelgti į nuostabiausią ir didžiausią Estijos krioklį.

Atvykus visus sužavėjo ne tik užšalęs į varveklius šis gamtos stebuklas, bet ir visu grožiu atsivėrusi Baltijos jūra. Į didingą jūrą po truputį grimzdo saulė palikdama danguje pasakiškus žaros potėpius..

Pasigrožėję nuostabiais šiais vaizdais, visi pilni malonės ir džiugesio (pasisemto dar ryte) išskubėjome į nakvynės vietą – į Taliną. Čia taip pat vakarą lydėjo gražus ir nuotaikingas koncertas lydimas net ir pačių mažiausių dainorėlių – iš savanorių bei talkininkų vaikučių dainininkės Jūratės čia pat suformuotas ansamblis.

SEKMADIENIS taip pat buvo spalvingas išvystais reginiais ir patirtomis emocijomis.

Viešpats, laimindamas mūsų didžiulę piligrimų grupę, padovanojo dar vieną pasakišką, giedrą bei saulėtą dieną! Pasigrožėjome paukščio skrydžio vaizdais iš Talino Televizijos bokšto, vėliau aplankėme dar Baltijos jūros Suomių įlanką Taline.

Kelionę vainikavo nuostabus pasivaikščiojimas po žavų ir nedidelį Talino senamiestį besiklausant pačių įdomiausių gidės Žanos pasakojimų.

Net nesuspėjome pastebėti kaip greit prabėgo šios kelios dienos ir jau turėjome pasakyti Estijai „sudie”.. Grįždami atgal jautėme didžiulę bendrystę, draugystę ir sielos ramybę. Visi buvome dėkingi Dievui, kad mus saugojo, globojo ir lydėjo. Buvome dėkingi patiems geriausiems vadovams, kurie šitaip nuostabiai suplanavo šią kelionę, tiek skyrė dėmesio, meilės ir kantrybės..

Tad tokia buvo pirmoji Hospiso savanorių ir jų draugų, bei artimųjų bendra kelionė. Tapome dar labiau artimesni ir dar labiau tvirtesni. Ir dabar užtikrintai galime sakyti, kad mūsų komandai čia tikrai ne paskutinė išvyka. Jų dar bus ir bus!..

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą