Neįgalūs senoliai pasijuto tikrais SENELIAIS ŠEIMOS RATE!

Atėjo tikra vasara – pacientus, kuriuos įmanoma transportuoti, vežame į lauką.
Ar hospisai teikia tokią paslaugą?
 
Teikti PALIATYVIĄ PAGALBĄ  reiškia aprūpinti  nebe pagydomą ligonį maksimaliu komfortu. Todėl vykdome visus pageidavimus.
Mūsų paliatyvios pacientės  Aldonos šeima yra  ypatinga.
 
Senoliai abu neįgalūs, abu nepagydomai serga. Jie neturi artimųjų, tik vienas kitą.

Vargstanti pora pradžioje net nelabai suprato mūsų ketinimų.

Bet  pamatę, kaip linksmai ir geranoriškai nusiteikę savanoriai ir darbuotojai, įsitikinę, kad dirbame iš tiesų neatlygintinai – LEIDO MUMS JIEMS PADĖTI.

Tad pirmą ką padarėme, apart jų pageidaujamų, MEDICINOS PASLAUGŲ ir NAMINĖS SRIUBOS (kuria verda savanoriai) – sutvarkėme būstą.
 
Išmetėme šiukšles, iššveitėme tualetą, virtuvę, išplovėme langus ir kt.
 
Po dviejų mėnesių atšventėme GIMTADIENĮ (su tortais, gėlėmis ir kitomis dovanomis). O atėjus pavasariui – rengiame išvykimus į lauką.

Šį  saulėtą sekmadienį  senolių žygiui į lauką paaukojo laiką visa savanorių  šeima: jauna savanorių pora su mažamečiais vaikais, moters teta ir dukterėčia: „Nuvykome visi: aš, Darius, Gertrūda, Vytautas, Dalė ir Gintarė. ”

Dalė su Gintare prižiūrėjo vaikus, kol mes perkėlėme pacientę iš namų į lauką. Važiavome į parką, o vaikai nekantravo, kada karuselės bus. Kėlė šurmulį.
 
Stasys ėjo susipažint su vaikais, sakydamas: „Parodykit man juos…” (juk savų nei vaikų, nei anūkų senoliai neturi).
 
Parke Aldona vėl iškvietė vyrą: „Ateik, vaikams reikia ledų. Nupirksi.”
 

Kaip REIKIA teikti paliatyvią pagalbą? Pamatyti, išgirsti, suprasti, užjausti.  

Papasakota savanorių šeimos išvyka leido vienišiems neįgaliems žmonėms atsidurti ŠEIMOS RATE.

Jie pasijuto nebe ligoniais, kurie priklauso nuo kitų valios, bet tikrais SENELIAIS!

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą