1-ji išvyka mūsų nuosavu automobiliu

Pasidžiaukite su mumis: pagaliau įvyko seniai svajota išvyka su pacientais!

 
NUOSAVU transportu 3 mūsų pacientus 1-mą kartą išvežėme toleliau nuo namų „SAULUTĘ PAMATYTI NE PRO LANGĄ”.
 
Jie pamatė ne vien saulutę!!! Kadagių slėnio užburiantis grožis, Pažaislio vienuolyno architektūros ir gamtos didybė, jachtklubo romantiškas pušynas…
Įspūdžių buvo tiek daug, kad ir skausmai užsimiršo:
„Čia tiek visko vyksta, kad net nėra, kada pagalvoti apie save ir ligą, ką skauda. Visko labai daug!!!“ – džiugiai dalinasi pacientė.
 
Savanorių koordinatorei Kristinai ir sielovadininkei Audronei teko nemažai paplušėti: suruošti pacientus išvykai, suderinti savanorių dalyvavimą, numatyti kelionės maršrutą. Ir tuo pačiu – linksmai atšvesti vienos iš pacienčių-keliauninkių gimtadienį.
 
Oj kelionėlė buvo įdomi:)) ne be pikantiškų detalių:
Nors pacientė Aldona labiausiai prašė ir  laukė šios kelionės – paskutinėmis akimirkomis pasidarė pykta ir nesukalbama. Jos vyras Stasys (taip pat neįgalus)  jai porino.
 
Tai suprantamas jaudulys, kiekvienas reaguoja, kaip pripratęs.
Bet kelionei mūsų ponia vis vien pasiruošė: iš vakaro Aldona susitarė su savo kirpėja!
Į kelionę važiavo sušukuotą, susuktais plaukais, apkirptą. Antakiais padažytais.
 
Kristina:
„P.Aldona, tikrai negali važiuoti į lauką su elektriniu vežimėliu. Ji jo visai nevaldo.
Moka važiuoti tik į priekį.
Pati pripažino, kad bijo važiuoti atgal. Visiškai neklauso komandų, ją lydinčių asmenų.
Nestabdo vėžimėlio, kada reikia, važiuoja, kaip nori.

Net parvažiavus ir užvežant vežimėlį stačiais laiptais aukštyn, ji nesugebėjo išlaikyti svirtelės tiesiai, ratai buvo visą laiką judinami, ko pasekoje, viskas galėjo ne taip sėkmingai baigtis.
 
Net ir leidžiantis žemyn, pacientė nuskrido. Taip.
Mes nesugebėjom jos išlaikyti. Vežimėlis yra labai sunkus. nepajudinamas.
Aldona „už vairo” neprognozuojama”.
 
Audronė:
Niu joooo, mačiau, koks buvo Andriaus veidas, kai į jį atbula įvažiavo Aldona ir prispaudė prie sienos – gerai, kad vėliau jam neteko panaudoti Stasiui skirto vežimėlio.”
 
Užtat p. Stasys  nesėdo į vežimėlį (gidė kalbėjo ir vedžiojo vos ne 2 val. ir jis išstovėjo), nors prieš kelionę jo prašė ir jį turėjome…
Sėdėjo Kadagių  slėnyje ant suoliuko ir sakė, kad namuose, pavargęs, jau būtų du kartus prigulęs, o dabar – dar vaikšto…
 
Plačiai saulytėje šypsojosi:
„Pykau dėl šito išvažiavimo. Bet dabar tiek prasijudinau, kad net miklesnis pasidariau.”
 
O kita pacientė, važiavusi kartu, buvo WOW. Neturime žodžių apsakyti, kokia Ji buvo pernai, kai vežėme į kelionę: žmogus, kurią ant rankų į mašiną įkėlėme.  
 
Ir kokia šiemet, kuri pati važiavo su savo transportu ir pati persėdo į automobilio kėdę. 
 
Žmogus pakilo iš savo ligos patalo ir pradėjo gyventi. STEBUKLAS, ne kitaip.
 
Kelionėje pradėjo šypsotis visi.
 
Aldonos padėka:
„Ačiū, kad išvežėt per prievartą.” Pasikeitė po kelionės pacientės išvaizda – pakilo nuo kaklo galva. Pasitempė.

„Visko daug ir neišpasakosi”  – graudinosi savanorių koordinatorė.
 
Ji tęsia:
„Kiek daug kartu patyrėme, išgyvenome. Susėdę prie stalo kalbėjomės, ir rodos, nebuvo ten pareigybių, savanorių, pacientų – visi buvome vienis.
 
Beje, Audronės suvožtiniai buvo dailūs ir ypatingai skanūs.
Pasistiprinome. Torčiukas pacientės gimtadienio proga taip pat nuteikė šventiškai.”
 

Nuoširdžiausiai dėkojame visiems: kas aukojo automobiliui, kas organizavo ir dalyvavo kelionėje. Džiaugiamės mūsų pacientų ištverme ir kantrybe.

 
Visi kartu mes padarome neįsivaizduojamus stebuklus! Smagios, aktyvios ir linksmos vasaros!

Privatumo nuostatos

Lankydamiesi mūsų svetainėje sutinkate, jog naudojame slapukus, kurie užtikrina sklandų naršymą