Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.Vytautas Mačernis
Dvasiniai troškimai auga tuomet, kai kūno jėga mažėja. Gal dėl šios priežasties žmonės, kurie ieško dvasinių lobių vis labiau praktikuoja askezę, pasninką.
Hospiso esminė užduotis – PALYDĖJIMAS.
Kūnas paliekamas tam, kad siela susijungtų su Kūrėju. Stengiamės suteikti šiam veiksmui orumo ir išminties.
Su paciente Emilija ir jos dukromis draugaujame virš metų. Onkologinė kaulų liga prikaustė inteligentišką Smetonos laikų pedagogę prie patalo. Kūno skausmai ir bejėgiškumas verčia moterį vis labiau gilintis į dvasines erdves.
Mūsų pagalba šiai nuostabiai moteriai – bendravimas: literatūra, tikėjimas, dvasiniai pamąstymai Įsigiję autobusiuką, pagaliau sugebėjome įvykdyti moters svajonę – nuvažiuoti į Pažaislį ir kartu pabūti Žolinių Šv. Mišių metu.
Jaudinosi visi. Mes norėjome kuo saugiau nugabenti Emiliją.
Tuo labiau, kad po kelionės į Pažaislį ir po Šv. Mišių laukė dar ir Pažaislio užbaigiamasis koncertas ir kelionė namo.
Labiausiai išgyveno pati Emilija. Ji oriai, išdidžiai ir pakylėta nuotaika teiraujasi dėl išvykimo į Pažaislį. Vis nori aiškumo. Atvirauja apie baimę – atsistojus kristi, įšėjimo, miries baimę… Ieško savyje jėgų pasiduoti palaimingam „Teesie TAVO valia…”
Buvo gera justi mūsų bendrystę…Ir būti kartu…
Grįžtant autobusiuke buvo labai linksma, kvatojom iki ašarų iš visokių pastebėjimų ir prisiminimų.
Jaudulį „prieš“ pakeitė atsipalaidavimas ir lengvumas „po to“…
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly – puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.Vytautas Mačernis