Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
Vytautas Mačernis
Dvasiniai troškimai auga tuomet, kai kūno jėga mažėja. Gal dėl šios priežasties žmonės, kurie ieško dvasinių lobių vis labiau praktikuoja askezę, pasninką.
Hospiso esminė užduotis – PALYDĖJIMAS.
Kūnas paliekamas tam, kad siela susijungtų su Kūrėju. Stengiamės suteikti šiam veiksmui orumo ir išminties.
Su paciente Emilija ir jos dukromis draugaujame virš metų. Onkologinė kaulų liga prikaustė inteligentišką Smetonos laikų pedagogę prie patalo. Kūno skausmai ir bejėgiškumas verčia moterį vis labiau gilintis į dvasines erdves.
Mūsų pagalba šiai nuostabiai moteriai – bendravimas: literatūra, tikėjimas, dvasiniai pamąstymai Įsigiję autobusiuką, pagaliau sugebėjome įvykdyti moters svajonę – nuvažiuoti į Pažaislį ir kartu pabūti Žolinių Šv. Mišių metu.
Jaudinosi visi. Mes norėjome kuo saugiau nugabenti Emiliją.
Tuo labiau, kad po kelionės į Pažaislį ir po Šv. Mišių laukė dar ir Pažaislio užbaigiamasis koncertas ir kelionė namo.
Prieš išvyką skambino Emilijos dukra Audronė. Artimieji jaudinosi dėl mamytės komforto, einant išpažinties ir priimant Švenčiausiąjį.
Pasikalbėjome prieš kelionę su jais apie Emilijos savijautą, nes Emilija linkusi nesiskųsti dėl padidėjusių skausmų.
O dukra slepia nuo mamos, kad leidžia morfijų – abi saugo viena kitą…
Artėjantis įvykis šeimai pasirodė toks svarbus, kad su mumis keliavo abi Emilijos dukros ir vienos jų vyras.
Labiausiai išgyveno pati Emilija. Ji oriai, išdidžiai ir pakylėta nuotaika teiraujasi dėl išvykimo į Pažaislį. Vis nori aiškumo. Atvirauja apie baimę – atsistojus kristi, įšėjimo, miries baimę… Ieško savyje jėgų pasiduoti palaimingam „Teesie TAVO valia…”
Sielovadininkė Audronė važiuoja kartu ir būna šalia: „Padovanojau Naująjį testamentą, dar pasiūliau iš kelių atneštų knygų išsirinkti vieną, pasirinko Aurelijaus „Sau pačiam” – nes kaip tik atvertėm vietą, paskaičiau Emilijai – tai buvo atsakymai, paaiškinimai, apibendrinimai mūsų pokalbio… Gera…Tikra… Kūrėjo dovanos.”
Dukros taip pat pastebi mamos jaudulį: „Labai ruošiasi – išranki kojinaitėms, net galva netinkamai ištrinkta”.
Į Pažaislį atvykome anksčiau – Emilija ramiai šventoriuje priėjo išpažinties, vėliau suradome jaukią vietelę po dideliu medžiu.
Ir pasidavėme gaiviai Žolinės atlaidų dvasiai su visomis apeigomis.
Ir štai kulminacija – dukra nustūmė vežimėlį prie kunigo, Emilija priėmė Švenčiausiąjį ir atsisuko į visus labai laiminga, tiesiog visa švytėjo.
Kauno hospiso savanorių buvo DAUG šį kartą: vieni vykome nuo Emilijos namų, kiti su šeimomis prisijungė jau Pažaislyje.
Buvo gera justi mūsų bendrystę…Ir būti kartu…
Visi puikiai atliko savo užduotis, kad Emilija jaustųsi saugi ir rami: vairuotojas Ričardas veikė ramiai, dalykiškai ir labai patikimai, fotografė Dovilė nepastebimai spragsėjo su fotoaparatu.
Koordinatorė Kristina labai daug šypsojosi, sielovadininkė nuolat buvo šalia Emilijos, slaugytoja – už nugaros…
Viskas vyko sklandžiai ir ramiai.
Globojome ir saugojome mūsų pacientę it krištolo taurę. Taurę į kuria įėjo Švenčiausias Sakramentas.
Grįžtant autobusiuke buvo labai linksma, kvatojom iki ašarų iš visokių pastebėjimų ir prisiminimų.
Jaudulį „prieš“ pakeitė atsipalaidavimas ir lengvumas „po to“…
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly – puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Vytautas Mačernis
