Kaip hospisai rūpinasi tais, kurie miršta

Didžioji Britanija buvo pavadinta geriausia pasaulio šalimi, kurioje labiausiai besirūpinama mirštančiais ligoniais.

Daugiausiai šio darbo atlieka hospisai. Kaip jie suteikia komfortą pacientams ir jų šeimoms?

“Kartą visus metus aš prižiūrėjau pacientą, susirašinėdamas su juo tekstinėmis žinutėms, – sako Ros’as Taylor’as. “Vyras buvo šeimos galva ir tėvas. Jis ir jo šeima nenorėjo, kad kažkas jį lankytų. Jie norėjo privatumo.”

Tai tikrai neįprastas atsakymas, ypač iš buvusio hospiso vadovo lūpų. Dažniausiai žmonės susidaro įspūdį, kad hospisas yra ta vieta, kuri priima mirtinomis ligomis, kaip vėžys ar širdies ligomis sergančius pacientus, kurie neilgai trukus miršta.

Tai gali išgąsdinti ligonius ir jų šeimas, kurie nerimauja, kad kartą atėjus iš hospiso jau neišeisi gyvas.

Tačiau daugiau nei pusę pacientų, kurie naudojasi apie 300 hospisų Didžiojoje Britanijoje paslaugomis išleidžiami namo ir jiems suteikiama globa ir pagalba tvarkytis su savo būkle ten. Jie gauna ilgalaikius medikamentus ir konsultacijas, o hospiso darbuotojai dirba su šeimomis ir paruošia artimuosius artėjančiai netekčiai.

Apie 30% mirštančių ligonių Didžiojoje Britanijoje tam tikru metu gauna pagalbą iš hospisų. Vienas iš dešimt pacientų miršta vienoje iš hospiso teikiamų lovų. Daugelis likusių pacientų miršta namuose.

“Daugelis žmonių iš tiesų baiminasi hospisų, manydami, kad čia bus jų paskutinis vizitas, kai iš tiesų ši vieta gali padėti jiems pasijusti geriau,” sako Taylor’as, kuris dabar vadovauja labdaringam (nemokamam) hospisui Didžiojoje Britanijoje.

Be rūpinimosi iki mirties, hospisai teikia paliatyvią priežiūrą, kontroliuoja ligų simptomus, tokius kaip skausmas ar dusulys ankstyvoje ligos stadijoje.

Taip pat tam tikrą laiką suteikiama laikina globa, leidžianti ligonio artimiesiems pailsėti nuo priežiūros.

“Pacientai su manim kalba labai pozityviai,” sako Diana Laverty, slaugos konsultantė, kuri specializuojasi paliatyvioje ir trumpalaikėje slaugoje Šv. Juozapo hospise, esančiame Haknyje, rytiniame Londone. “Mes stengiamės supažindinti žmones su turimomis galimybėmis ir kaip jie gali pagerinti savo gyvenimo kokybę.”

Kaip hospisai rūpinasi tais, kurie miršta
Kaip hospisai rūpinasi tais, kurie miršta

Prieš Nacionalinės sveikatos sistemos įsteigimą 1948 m., dauguma Didžiosios Britainijos gyventojų mirdavo/užgesdavo namuose, prižiūrimi šeimos.

Nemokama sveikatos priežiūros sistema, skirta visiems, pakeitė šią situaciją.

Tačiau Cicely Saunders, krikščionių gydytoja, globojanti pacientus, sergančius mirtinomis ligomis, negalvojo, kad sistema padarė pakankamai, kad savo paskutines dienas ligoniai sutiktų kaip galima maloniau.

Visų pirma, ji prieštaravo skausmą malšinančių vaistų skyrimui tik tuomet, kai pacientas jau kenčia didelius skausmus. Jos manymu geresnis būdas būtų teikti reguliarų prevencinį aprūpinimą.

C. Saunders, plačiai pripažinta šiuolaikinio Jungtinės Karalystės hospiso judėjimo įkūrėja, įsteigė instituciją, skirtą tik tam, kad padėti tiems, kurie sega mirtinomis ligomis. Šv. Kristoforo hospisas Sidnehamyje, pietryčių Londone buvo atidarytas 1967 m.. Jame buvo 54 pacientai, vyresnio amžiaus žmonių gyvenamasis sparnas ir netekties tarnyba.

Per dvejus metus Šv. Kristoforo hospisas pradėjo teikti namų priežiūros paslaugas ligoniams sergantiems mirtinomis ligomis ir gyvenančias netoliese.

Žodis „hospisas“ pirmą kartą buvo panaudotas XIX a. Prancūzijoje, norint apibūdinti vietą, skirtą specialiai žmonėms numirti.

Viduramžiais religiniai įsakymai vartojo terminą, paimtą iš lotynų kalbos žodžio „hospitium“, reiškianti nakvynės namus ar prieglaudą, kurios buvo steigiamos svarbiose kryžkelėse keliaujant į religines šventyklas.

Daugelis piligrimų keliavo su lėtinėmis ir mirtinomis ligomis ir dažnai mirdavo kelyje.

Cicely Saunders

Po C. Saunders novatoriško darbo Didžiosios Britanijos hospisai buvo steigami kaip nepriklausomos institucijos, bet besivadovaujančios krikščioniškomis vertybėmis.
Dabar jie yra pasaulietiški ir atviri visiems, nors kai kurie hospisai, išsaugojo savo pradinę reikšmę.

Nacionalinės sveikatos sistema teikia 32 proc. finansavimo suaugusiųjų hospisams, nors parama skiriasi, priklausomai nuo savivaldų.

Likusi dalis gaunama iš aukojimų ir labdaros.

„Tai, kas duoda didžiausią naudą žmogui, nėra mokama“, – sako Taylor’as. „Jūs galite skirti savo laiką tiesiog aptariant gydymo naudą ar planą . Šis darbas yra orientuotas į ligonius”.

Kiekvienais metais Didžiosios Britanijos hospisuose savanoriauja apie 125 000 žmonių. Daugelis savanoriauja parduotuvėse ir arbatinėse ar tiesiog bendrauja su pacientais.

Marylin Johnson 15 metų dirbo Šv. Ričardo hospise Vusteršyro mieste. Jos užduotis buvo pavedžioti paciento šunį, kai jis būdavo nepajėgus tai padaryti.

„Aš reguliariai užsukdavau arbatos puodelio ir pasikalbėti. Taip mes tapome draugais ir mes susikalbėjome“, – sako ji.

Saunders tikėjo tuo, ką ji vadino „holistiniu“ gydymu, skirtu mirtinomis ligomis sergantiems pacientams, kuomet visas paslaugas teikia tas pats hospisas.

Pacientai taip pat lankomi namie, o telefoniniai skambučiai ir socialinė žiniasklaida leidžia nuolat palaikyti ryšį.

Hospiso pastatai suprojektuoti taip, kad būtų kuo mažiau panašūs į institucijas. Architektai juos projektuoja daugiausia dėmesio skirdami ten esantiems sodams ir žaliosioms ramybės zonoms.

Šv. Ričardo hospiso vadovas Markas Džeksonas pabrėžia pagrindinio pastato „terapinį“ pobūdį: dauguma hospiso stacionarių kambarių langai žiūri į tvenkinį.

Tačiau pagrindinė hospisų užduotis nėra maloni ar lengva. Ypač sunku tais atvejais, kai kovojantys su mirtinomis ligomis yra vaikai.

Labdaros fondas „Kartu trumpam gyvenimui“ teigia, kad 49 000 vaikų kenčia gyvybei pavojingas ar mirtinas ligas.

Penkiasdešimt trys specializuotos vaikų hospisų tarnybos visoje Jungtinėje Karalystėje teikia paliatyvią, gyvenimo pabaigos priežiūrą, kai mirtis yra laikoma neišvengiama.

Tačiau dauguma žmonių, kurie naudojasi hospiso teikiamomis paslaugomis, yra pagyvenę žmonės, todėl hospisų paklausa turėtų augti, nes Didžiosios Britanijos gyventojų populiacija sensta.

„Tikiu, kad per ateinančius kelerius metus mūsų paslaugos taps dar labiau reikalingos”, – sako Džeksonas.

1980-aisiais Cicely Saunders buvo suteiktas damos titulas. 2001 m. ji buvo apdovanota didžiausia pasaulyje Konrado N. Hiltono Humanitarine premija už gyvenimo nuopelnus. Premijos vertė buvo 700 000 svarų sterlingų.

Cicely Saunders

  • Gimė 1918 m. Oksfordo universitete studijavo filosofiją, politiką ir ekonomiką, tačiau mokslus metė, kad galėtų studijuoti slaugą;
  • Baigusi slaugą dėl nugaros, skausmo persikvalifikavo į socialinę darbuotoją. Londono Archavajaus ligoninėje savanoriavo kaip bažnyčios darbuotoja;
  • Čia ji susipažino su mirštančiu lenkų emigrantu Davidu Tasma, drauge jie aptarė idėją įsteigti namus, specialiai mirtinomis ligomis sergantiems pacientams;
  • Po to Saunders mokėsi gydytojo amato, kur specializavosi skausmo malšinimo prevencijoje;
  • Ji surinko pakankamai lėšų ir įsteigė Šv. Kristoferio hospisą;
  • C. Saunders mirė nuo vėžio 2005 m., sulaukusi 87-erių, savo įkurtajame Šv. Kristoferio hospise.

How hospices care for the dying

Tekstą vertė Agni Samulytė