ŠIRDIES DŽIAUGSMAS, išlaisvinantis iš kančių (Pagal Popiežių Benediktą XVI)

Šeštadienio rytą prie VDU Botanikos sodo vartų stovėjo 13-s metų jaunuolis su šviesiai alyvinės spalvos šaliku ant kaklo.

Rokas – vienas jauniausių Kauno hospiso namų savanorių. Jis mandagiai nukreipdavo atvykstančius savanorius bei darbuotojus į sodo saloje esantį namelį.

Namelio viduje džiaugsmingai ir draugiškai darbavosi kiti hospisiečiai: pasitiko atvykstančius, krovė ant stalų pačių pagamintą maistą, ruošė kėdes.

Šį ramų, saulėtą rytą kolektyvas rinkosi pažymėti NAUJĄJĮ „Kauno hospiso namų“ darbų sezoną! Susitikimo pagrindinė TEMA – DVASINĖS ASISTENTĖS darbas nebepagydomų, sunkiai sergančių pacientų namuose.

Pagrindinė temos pranešėja – sielovadininkės ypatingą užduotį jau ilgus metus Kauno hospise vykdanti – Jolanta Jančiukienė, Kauno Pal. J. Matulaičio (Eigulių) parapijos referentė, turinti 32 metus Tikybos mokytojos metodininkės stažą.

Pasakodama, Jolanta palietė itin svarbius bei jautrius sielovadininkės praktikos momentus: „Kenčiantis žmogus dažnai klausia: „KODĖL?“. Už ką baudžia Dievas? Į šį klausymą atsakymo NĖRA. Juk mes gyvename apsupti Gėrio ir Blogio. Žmogui duota laisva valia pasirinkti tarp šių polių. Dievas atsiuntė į žemę Savo Sūnų, kad matytume, ką turime pasirinkti, kaip turime gyventi.

Kai ateinu į paciento namus, 1-mas mano klausymas būna: „Koks Jūsų santykis su Dievu?“

Juk jeigu esi su Dievu – kliūtys įveikiamos ir sutinkama Dievo Malonė. Nieko nereikia bijoti, Dievas jau viską jums atleido ir jus myli.

Pasitaiko žmonių, kurie prieštarauja… Jie tiesiog nesusitaiko su savo liga, su šiuo skausmingu įvykiu. Todėl ir skelbia, kad yra NETIKINTYS.

Klausymą „Kodėl?“ reikia pakeisti į klausymą „KAIP?“ Kaip išgyventi kančią… Savo ar savo artimųjų kančią? Ją reikia priimti. Priimti kančią yra MENAS. Derėtų ne kaltinti savęs, bet aukoti kančią už savo artimus, už Tėvynę, už taiką pasaulyje.

Kartais dvasinio asistento darbe pasitaiko žmonių, iš kurių tikėjimo pasistiprina pats sielovadininkas. Tokių žmonių kančios priėmimas: „Jėzau, būk su manimi, nes aš pats nieko nebegaliu. Trokštu susitikti su Tavimi.“

Kaip įmanoma SUSITIKTI SU KRISTUMI? Per Švč. Sakramentus. Mes visi gauname Dievo Malonę, bet ne visi Ją priimame. Priimant Dievo Malonę širdis tampa LAISVA. Net ir komos būsenoje.

GYVENIMAS ir MIRTIS – neatskiriami. Belieka suvokti. MALDA – svarbiausiais dalykas šiame kelyje.“

Po dvasinės asistentės pasisakymo, Kauno hospiso gydytoja Dovilė Tikniutė tęsė temą. Ji pateikė savo asmenišką savanorių darbo dvasingumo matymą: „Savanorystė turi 2 ASPEKTUS: savęs atsižadėjimas ir atsižadėjimas „SAVO NORU“. Štai ir šiandien: smagus šeštadienio rytas. O čia susibūrė žmonės, kurie vietoje to, kad pasiliktų šiltoje lovoje, ramiai atsigertų kavos, pasižiūrėtų TV, – atsižadėjo įprastų malonumų ir atvyko savo noru… dėl kitų žmonių, dėl kenčiančių, kuriems labai reikia pagalbos.“

Savo minčių dėstymą gydytoja baigė Jėzaus žodžiais: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Savanoriai neša pagalbos kenčiantiems kryžių ne todėl, kad kažkas liepė, o todėl kad šis troškimas ateina iš širdies gelmių. Iš ten, kur yra jungtis su Dievu.

Ir toliau, viso susitikimo metu nenustojo jautriai bei džiaugsmingai skambėti dvasingumo ir savanorystės temos. Ne kartą, įvairiais variantais, skambėjo kažkieno ištarta frazė: „Būnant kartu su bendraminčiais ir su pacientais tampame arčiau Dievo.“

Išmintingai ir jautriai gvildeno buvimo HOSPISO kolektyve tie, kam buvo naujai įteikti Savanorių pažymėjimai: „Dėkoju visiems, atėjau pamatyti gerus žmones, pasijausti jūsų dalimi.“