Prieš daugelį metų mano sesuo pasakė man, kad jai liko gyventi trys mėnesiai. Ji paprašė manęs padėti jai mirti. Aš buvau priblokšta ir paklausiau jos, ką tai reiškia.
Tuomet ji man išvardijo šiuos punktus:
- Mirti namie;
- Jokios dirbtinės priemonės negali būti naudojamos, kad palaikyti jos gyvybę;
- Skausmą malžinančios tabletės naudojamos, tik kad malštinti skausmą;
- Mirti oriai.
Visa šeima, drauge su jos daktaru, darėme viską taip, kaip ji norėjo. Ji mirė namie be vamzdelių palaikančių jos gyvybę.
Jos daktaras ar seselės reguliariai ateidavo suleisti vaistų nuo skausmo. Mano sesuo šį pasaulį paliko oriai.
Šį papasakota istorija – tai puikus hospiso slaugos pavyzdys. Bet mano sesuo mirė 1978 metais, kuomet hospisų dar nebuvo. Tuo metu Elizabet Kubler Roos jau buvo pradėjusi kalbėti apie kitokias mirties aplinkybes, bet jos idėjos dar nebuvo pripažintos. Aš niekuomet nepamiršiu tos patirties, kuomet stebi kaip miršta tavo mylimas žmogus.
Praėjus trisdešimtčiai metų, išėjus į pensiją, aš supratau, kad man atsibodo žaisti kortomis. Iš savo gyvenimo norėjau kažko daugiau. Tuomet aš susisiekiau su „Casa de la Luz“ hospisu ir tapau savanore.
Šiuo momentu aš suprantu, kad nieko svarbesnio šiame gyvenime aš nepadariau.
Žinoma, aš, kaip ir dauguma tikėjau, kad mano gyvenimas susideda iš ypatingų momentų – santuoka, vaikų auginimas, vaikų išleidimas į gyvenimą, daugiau santuokų, anūkai… Visos šios akimirkos man yra svarbios ir jas verta atsiminti. Bet tik tapusi hospiso savanore aš supratau, kad svarbiomis akimirkomis gali tapti maži įvykiai.
Atsimenu akimirką, kuomet sėdėjau prie mirštančiojo. Tuo metu atėjo arfininkė ir pradėjo groti. Pacientė atmerkė akis ir klausia manęs: „Ar aš jau danguje?“. „Ne“, – atsakau. „Dar ne“. Galbūt ši akimirka kitiems neatrodė svarbi, bet man ji buvo ypatinga. Aš jos niekada nepamiršiu.
Man nėra sunku užmegsti ryšį su mirštančiuoju. Aš visuomet pasidomiu apie jo praeitį, šeimą, mėgstamus ir nemėgstamus dalykus, kas jį priverčia šypsotis…
Žmogus supranta, kad aš čia esu tam, kad jam padėčiau, išklausyčiau jo, o jei reikia – pabūčiau drauge tyloje. Aš čia, tam, kad išpildyčiau visus mirštančiojo norus.
Mes dalinamės patirtimis, drauge kuriame naujas patirtis, žinoma, viskas lieka tik tarp mūsų. Kartais mane nustebina istorijos, kurias tenka išgirsti.
Kiekvienas pacientas yra kitoks ir turi skirtingus poreikius. Pavyzdžiui, jei man pasakoma, kad pacientas nepakankamai valgo, aš stengiuosi atvykti pietų metu, kad savo buvimu paskatinčiau jį valgyti.
Jūs nustebsite, kiek daug pacientų dabar pirmiausiai suvalgo desertą, o tik po to pietus. Per ypatingas šventes aš stengiuosi atitinkamai apsirengti. Per helovyną užsidedu specialius marškinėlius, per Kalėdas – senio šalčio kepurę, per nepriklausomybės dieną derinu mėlyną, baltą ir raudoną spalvas (Jungtinių Valstijų vėliavos spalvos. vert. pastab.).
Mirštančiam žmogui, likusiam be šeimos ir draugų, šios mažos smulkmenos reiškia labai daug.
Aš taip pat mezgu. Man patinka pacientams megzti maldos skraistes ir apklotus. Namuose turiu atsiminimų skraistę, kuri yra numezgsta iš 20 skirtingų raštų skraisčių, susiūtų į vieną. Kiekvieną skraistę mezgiau lankydama savo pacientus. Labai ją vertinu.
Su savimi visuomet stengiuosi turėti savo hospiso rankinę. Joje aš turiu knygą, kurią skaitau, kryžiažodžius, užkandžių, vandens ir, žinoma, savo mezgimo reikmenis. Kaip budinti savanorė aš niekada nežinau, kiek truks mano vizitas.
Jeigu reikia: su mirštančiu pacientu aš galiu būti dieną ar naktį. Kuomet vykstu aplankyti paciento stengiuosi būti bent valandą ar dvi. Stebiu, kaip pacientas laikosi. Ar jis/ji nepavargęs? Jeigu reikia – vykstu bet kur. Atstumas man nėra problema.
Negaliu apsakyti kokį atlygį gaunu ramindama ir guosdama tuos, kuriems to labiausiai reikia. Aš tiesiog žinau, kad gaunu labai daug… Tikiu, kad pacientai jaučia mano energiją, kuria dalinuosi.
Ne kiekvienas gali būti hospiso savanoriu. Bet tai ką gaunu aš ir kiti savanoriai – yra neįkainojama ir to verta.
Dažnai manęs klausia: „Kaip tu gali stebėti mirštantį žmogų?“ Aš visuomet atsakau: „Aš nestebiu mirštančio žmogaus, o tikiu, kad padedu jam pereiti į kitą gyvenimo etapą.“
Diana Gilbert
„Casa de la Luz“ hospiso savanorė
JAV, Arizona