[vc_row][vc_column][vc_column_text]

Hospisas tai medicinos  įstaiga, kurioje darbuotojų savybės atskleidžia auksčiausią  humanizmą ir profesionalumą.  Hospiso pacientų skausmas, vienišumas ir beviltiškumas pasiekia auksčiausias, proto nesuvokiamas  ribas.

VšĮ „Kauno hospiso namai“ atsirado privačia iniciatyva prieš 2 metus Labai sunkiai sergančius, dažniausiai vienišus ir menkai judančius ligonius lankome jų namuose, suteikiame visą įmanomą pagalbą nuo slaugos iki sielovados.

Kai pavyksta sumažinti pacientui skausmus ir nors truputį grąžinti fiziologines organizmo funkcijas į normą –  lieka baimės, vienatvės, pasimetimo, pykčio jausmai.

Neigiamos sergančiųjų emocijos sužadina artimiesiems kalties jausmą, o aptarnaujantiems darbutojams  perdegimo  efektą. Taip aplink pacientą susiformuoja platus ratas psichologiškai ir dvasiškai traumuotų bei išvargusių žmonių.

Hospiso  pacientams, jų artimiesiems, darbuotojams, savanoriams, kaip niekam kitam reikalinga dvasinė ir psichologinė pagalba. Kauno hospiso kolektyvas deda visas jėgas, kad sumažinti ekstrimalinę psichoemocinę įtampą.

KAUNO HOSPISO BIČIULĖ ONKOPSICHOLOGĖ IRINA BANIENĖ IŠMINTINGAI PATARIA: „Žinokite, prisiminkite, kad išgyvenami neigiami jausmai – tai normalios ir suprantamos reakcijos į susiklosčiusią situciją.“

„Kodėl susirgę pykstame? Dažniausia priežastis, jog jaučiamės, kad prarandame kontrolės jausmą. Mes įpratę rinktis, priimti sprendimus, tačiau susirgus tenka atsižvelgti į realybę, kurios nesirinkai – gyvenimą ištikus ligai. Pyktis kyla– ant likimo, savęs, gydytojų, aplinkinių… Reikia padėti neslopinti savo jausmų. Išreiškus pyktį ir kitus sunkius jausmus, jie mažėja ir pasidaro lengviau.“– nusikekliai aiškina savanoriams patyrusi psichologė.

Svarbiausia – anot Irinos Banienės – pasiekti padeties priėmimo fazes, kai  žmogus suvokia, kad gali gyventi su liga, jos sukeltais pokyčiais. Iš naujo įvertinamas savo gyvenimas, planai, siekiai. Dažnai pasikeičia prioritetai, vertybės.

Mes  pastebėjome, kad šeimai pasiekus priėmimo etapą, jos nariai suartėja, atsiranda didesnis bendrumas, noras kartu kovoti su liga. Priėmimo fazeje  liga nebeužima pagrindinės pozicijos, tampa tik dar viena gyvenimo dalimi šalia kitų – šeimos, tarpusavio santykių, kūrybos, poilsio ir t.t.

Psichologė pataria skatinti pacientui (jeigu jis sąmoningas) sveiką mintį: „Aš nežinau, kada ir nuo ko numirsiu.

Visi esame mirtingi ir kada nors numirsime. Tačiau dabar man svarbu daryti viską, kad jausčiausi pakankamai sveikas ir laimingas.“

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_column_text]

KAUNO HOSPISO NAMŲ SOCIALINĖS DARBUOTOJO LIJANOS PRANSKEVIČIENĖS darbas reikalauja ne vien žinių ir patirties, o ir didelio profesionalumo.

Apart socialinio darbo magistro L. Pranskevičienė  turinti įvairiausių papildomų psichoterapinių studijų bei humanitarinio eksperto diplomus bei sertifikatus.

Lijana nuodugniai surenka informaciją apie pacientą ir iškilusią problemą.
Tam tarnauja pokalbis su pačiu pacientu, medicinos personalo ir kitų įstaigų suteikta informacija.  

Bet daugiausia informacijos Lijana pasisemia iš savanorių pasidalinimų, kurie lankosi pas pacientus ir skatina dalintis apie apsilanymus kuo išsamiau: 
„Iš tiesų, mano nuomone, vertingi ne tik pastebėjimai apie patį lankomąjį, jo aplinką, ryšius su artimaisiais, emocijas, poreikius ir kt., nes kiekvieną kartą iš tiesų vis kitas patyrimas pas tą patį žmogų.
Tai sudaro visumą, nes susitikimo metu lankantysis ne tik atlieka vieną ar kitą suplanuotą veiksmą, bet yra ir santykyje, dialoge su lankomu žmogumi, net jeigu tai neverbalinė kalba.Todėl manau, labai svarbu ir lankančiojo emocinis turinys, įžvalgos, abejonės, pajautimai, kurie yra labai autentiški ir unikalūs.
Manau, kad tai dovana mums visiems – tai mus suartina, mes pažįstam labiau vienas kitą kaip komanda. Kviečiu visus pasidalinti savo mintimis.“

Apie savo darbą hospise socialinė darbuotoja Lijana atvyrauja:
„Buvimas Kauno hospiso namų bendraminčių nešamos idėjos dalimi man yra privilegija būti tarnystėje. Kasdienėje egzistencijoje visų pirma tenka ne tik komfortabiliai būti bet ir atlikti realias užduotis, nusilenkti paties gyvenimo teikiamiems iššūkiams.  [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” alignment=”right” style=”vc_box_outline” image=”id^10885|url^http://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2017/03/KHN-šuniukai-pas-Gražiną-sutvarkyta.jpg|caption^null|alt^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|title^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|description^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Tačiau prasmingai būti reiškia visados daugiau negu tiktai būti. 

Man labai artimai skamba A. Maceinos žodžiai, kad prasmingai būti reiškia savame buvime iškelti šį tą daugiau; apreikšti tai, kas jam yra pridėta; atskleisti tai, kas jame įausta.

Kitaip sakant, prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu. Mes būname prasmingai tada, kai aną, „kažką daugiau“ vykdome.
Bet vykdome ne savo paviršiumi, ne viena kuria savo galia, ne vienu kuriuo savo būtybės veiksmu, bet pačiu savo buvimu.“

Profesionalumas atsiskleidža ir bendraujant su pacientais telefonu:
„Pasikalbėjau  pasikalbėjau su paciento jaunuolio mama. Mama kalbėjo, kad susitvarko, pagalbos tarsi nereikia.
Pakalbėjus daugiau paaiškėjo, kad moteris prieš keletą metų palaidojusi dukrą, kuri irgi sirgo panašia liga kaip sunus, tik dar sunkiau.
Vyras miręs. Moteris labai įsigyvenusi į savo vaidmenį, nes nuolat teko rūpintis neįgaliais vaikais.
Pokalbio metu skambėjo „aš juos pamaitinu“ ir pan. Panašu, kad ji dar ne iki galo susitaikius su dukros netektim. Moteris tai išsako.
Labai stiprus prisirišimas prie savo pareigų, išmokus savarankiškai spręsti ir buitines problemas, nors pamini, kad padeda kaimynai, aplanko sūnaus draugai.“

Apsilankius pas pacientus pastebi menkiausius niuansus: 
pacientės sūnaus meistriškai patobulintą vaikštynę, vežliuką, kuris teikia pacientei laimės, orumą pažeidžiančius faktus:„Labai stipri psichologinė riba negalint pripažinti savęs silpna, reikalinga pagalbos, viską ką gali, stengiasi pati. Spintoje sauskelnes teko pridengti kilimėliu, „jos neturi matytis“ nes gėda(?), sunku su tuo susitaikyti.“

Lijanai rūpi viskas, bet labiausiai dvasinė pacientų ir jų artimųjų būsena:
„Pasidomėjau apie požiūrį į tikėjimą.
Teigė, kad nei tiki nei netiki. Diskutavom, klausė labai susidomėję, kartais labai jautriai, paaiškinau, kad kai žmogus kančioje, tada Dievas arčiausiai jo, kad jie ne vieni, kad yra tam tikri slėpiniai. Jaučiau, kad tai pasiekia juos.“

„Man tos toks jausmas, kad mama stipriai slepia savo jausmus:„aš esu tvirta“, jie gali „kapsuliuotis“ ir ateityje turėti neigiamas psichologines pasekmes, bet čia tik mano prielaida.“– nerimauja Lijana, pastebėjusi  sergančios onkologine liga  mergaitės mamos būseną. 

„Svarbu neperdozuoti, – teigia ypatingo vidinio iteligetntiškumo vedama Lijana Pr. – mažais žingsneliais, leisti patiems pagal jų pasirengimą artėti.“

Subtilus „neperdozavimas“ jaučiasi kiekviename Lijanos žingsnyje:
„Aš siūliau jai įsiklausyti į savo vidų, kaip ji jaučia, nes tai buvo gydytojos nuomonė.
Turėjau tą mintį, kad vėliau nekaltintų savęs, kad padarė ne viską.
Rekomendavau jeigu jūs (kreiptasi į kauno hospiso gydytoją) atvyksite, dar pasvarstyti apie tai, išklausti jūsų pastebėjimus, nors ir nebus lašinamos lašinės,jeigu sesuo priims tokį sprendimą. Ji kaip ir pritarė tam, padėkojo.

Manau, kad taip ir palikim, tai sesers sprendimas.
Aš taip pat jai siūliau pagalvoti, informavau, kad ir rytojaus dienai, jeigu reikės, yra slaugytoja, kuri aplankys. Mes manau, iš savo pusės padarėm ką galėjom. Laukim rytojaus.“

Gedėjime Lijana nepamiršta ne vieno ir elgiasi taip pat jautriai „dozuotai“:
„Mirusios moters mama pamažu bendraujant šviesėja, rūpinasi anūke, kontaktuoja su artimaisiais.
Dabar tikslas raginti ją neatidėlioti kreiptis pačiai į gydytojus dėl stuburo problemų.“

Džiaugiasi dėl kiekvieno mažyčio gedėjimo  būsenos pagerėjimo:
„Džiugina jos bendravimas, refleksijos gylis. Atsidengia daug įvairių sluoksnių, pozityvių įžvalgų.
Labai reikšmingas buvo Audronės (Kauno hospiso namų dvasinės asistentės) palydėjimas gedėjimo metu. Labai dėkinga.“

Pataria ir nukreipia medikų komandos bei savanorių veiksmus:
„Grįžusi į butą mirusios mama nuolat verkia, jai labai trūksta dukros, žiūri jos nuotraukas kurios drąsko širdį, bet negali jų nuimti.
Teigia negalinti sau atleisti kad ją vežė į ligoninę.
Logiškai tarsi supranta vienaip, bet jausmai ima viršų. Su tais jausmais ir„dirbame“. Mamai reikia išsikalbėti, tai labai svarbu.”

O karta, kai komanda gailestingumo įžiebta nutaria aplankyti išeinantį  pacientą tolimame nuo Kauno miestelyje, soc. darbuotoja Lijana delikačiai karštuolius pastabdo:
„Manau, vėlu važiuoti į Pakruojį. Kita vertės pacientas  labai silpnas.
Vakar žmona buvo atsisveikinti, kaip ji sako, jis valgo vos vos kažką, ką sesuo nuneša.
Morfijus leidžiamas labai trumpais intervalais. Jis beveik nekalba. Labai silpnas. Aš palaikysiu jį malda. Man širdis sako jo nevarginti vizitu.“

Ji buvo teisi: pacientas paliko pasaulį po kelių valandų mylinčių seserų rankose.

Būna, kad ji pastabdo savanorius, norinčius išgelbėti visa pasaulį pakankamai griežtai: „Siūlyčiau apsibrėžti ribas, nes galim „įkliūti“ į neapibrėžtas situacijas.“

Lijana Pranskevičienė  profesionaliai dėlioja savanorių bei darbuotojų poreikius.

„Noriu pasidalinti mintimi, kad būtų   tikslinga skirti prioritetą tiems savanoriams kurie turi asmeninius išgyvenimus ar susiduria šiuo metu su šia liga savo artimoje aplinkoje, bei tiems, kurie aktyviai savanoriauja hospise lankydami ligonius arba ketina tai daryti, pritaikydami gautas žinias artimiausiu metu. 
Tai ir savanoriams paskatinimas būtų.“ – pataria Lijana dėl naujų mokymų ciklo.

Lijana ypač gyliai išgyvena bendrus kolektyvo susitikimo momentus:
„Džiaugiuosi turėjusi galimybę dalyvauti II -jo Advento sekmadienio Šv. Mišiose Sobore (šv. Ark. Mykolo bažnyčioje) su mūsų hospiso bendraminčiais.
Buvo nuostabus jausmas, klausant kaip jautriai ir šiltai kunigas pristatė mūsų veiklą tikintiesiems, jaudinančiai skambėjo mūsų Kristinos, bei Jolantos pasidalijimai.
Visus jungė bendra malda už mūsų darbuotojus, savanorius, klientus bei jų artimuosius. Jaučiau didelę jėgą mūsų bendrystėje teikiant pagalbą tiems, kurie įkalinti kančios, skausmo, vienatvės. “[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/3″][vc_single_image img_size=”full” style=”vc_box_outline” image=”id^10889|url^http://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2017/03/maza.jpg|caption^null|alt^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|title^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|description^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba”][/vc_column][vc_column width=”2/3″][vc_column_text]

DVASINĖ ASISTENTĖ AUDRONĖ KRIKŠTOPAITIENĖ  laiko kitą dvasinės pagalbos frontą.

Pedagogė, hoslistinės medicinos,  Reiki, klasikinio – segmentinio masažo, Tradicinės kinų medicinos ir filosofijos , akupressuros , manualinės terapijos, aromoterapijos, mineral terapijosįvairių kitų holistinių praktikų puoselėtoja tikra dovana Kauno hospiso pacientams.

Ji niekada neateina pas pacienta tuščiomis: gėlių puokštė, aromatingo aliejaus indelis, žvakutė, kremas nuo skausmo – tai ti mažytė dalis Audronės arsenalo. Ji nebijo nuo pat 1 – mo apsilankymo kalbėti dvasinėmis temomis ir visada sulaukia sielos atsiskleidimo: ar tai moters, ar vyro.

Ji kalbina, masažuoja, mankština ir palieka pacientą tik sulaukius savijautos pagerėjimo. Pacientas aplankytas Onkologinėje  ligoninėje.
Radau vaikštinėjantį palatoje. Šypsojosi. Skausmą sumažino pleistrai – parodė keturis.
Atnešiau baltos karštos mėsytės, naminių raugintų agrkėlių, kukurūzų traškučių.
Daug kalbėjome apie mitybą onkologijos atveju – Algis labai daug konsultavosi, klausė, dalinosi savo patirtimi-kūno reakcijomis į tam tikrą maistą.

Kalbėjome apie natūralų kepenų valymą, organizmo šarminimą. Užsirašo į knygelę… Patepiau nugarą, stėnas, klubus su Altaaus žolių balzamu. Lengvas pedų masažas – inkstų 1,2 taškai, tailandietiško masažo keli emementai, rankos, pilvas. Kvapų terapija…Išglostau rankeles, kojeles…[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Po procedūrų skausmai klubuose visai dingo, stubure sumažėjo neženkliai. Jaučiasi išlaisvėjęs ir lengvas…Šypsosi, spindinčiai… Parodžiau kelis rąžimosi-tempimo pratimus lovoje, pėdoms.. Stropiai mokinosi…
Kalbame apie minties ir maldos galią. Paminiu Kauno hospiso bendruomenės visuotinę Maldą už jo sielą… Dėkoja ir šypsosi.
Kalbame apie santykius su žmona – prašo jos atleidimo… Kalbame apie galimybę žmogui keistis ir vėl – TIK per Maldą, o tada jau veiksmus…
Reikia išlaukti – jo stiprybė  – Maldoje…  Iš koridoriaus ateina pacientas, klausia, kodėl taip maloniai kvepia mėtomis… Paaiškinu, teiraujasi, kodėl jo nelankau… Paaiškinu, paduodu HN lankstinuką…
Šviesus šviesus susitikimas su pacientu, šiluma, gerumas, spindinti šypsena… Pasidžiaugė, kad šiuo metu nejaučia jokių skausmų.“

Audronės Krikštopaitienės pasidalinimai apie aplankytus pacientus kupini meilės ir užuojautos:
„Pacientą randu gulinti skausmuose su riedančiomis AŠAROMIS… didžiausi skausmai.  Apsilanko gydytoja, suleidžia nuo skausmo, truputi palengvėja.
Sutvarkau jo daiktus išmėtus lovoje…randu Katekizmą su Kristaus atvaizdu. Taigi, turim Altorių lovoje. Pietų metas.
Pacientas  išrankus maistui, daug ko atsisako. Trinu avokadą su graikiniais riešutais, raugintais kopūstais, maitinu gulinti. Geria morkų sultis“

Bet ji taip pat jaučia ir neskubina, jei žmogus dar nepasiruošęs dvasiniam šuoliui:
„Mes jo negalime ir NETURIME versti … Kiekvienam savo Kelias ir Laikas… Juk viskas nuo JO ateina, Jo Meilė tiesia kelią , žmogui nesuprantamą… „Morta, Morta tu rūpinies.. daugeliu dalykų, o reikia tik vieno” Lk. 10,42“

Švenčiant pacientams šventes – be sielovadininkės Audronės jos neįsivaizduojamos.

Padengti stalą, aprengti pacientą, paruošti šventiniam įvykiui, paslaptingai suintriguoti laukiamu siurprizu, pasakyti jaurtų palinkėjimą ir, jeigu reikia,  persirengti kokiu nors personažu – dvasinės asistentės Audronės prerogatyva.  

O švenčiame mes nemažai: Kalėdas, Vėlykas,  pacientų ir jų artimųjų gimtaienius vardadienius. Kai mes įsukame sunkiai sergančius žmones ir jų artimuosius į švenčių karuselę, atsiranda suvokimas, kad gyvenimas TĘSIASI.

Ir gal būt daugumai iš jų tai paskutinė šventė, kurią jie atšves. Todėl ir stengiamasi iš visų jėgų.

Ruoštis šventei mūsų pacientams yra didelis iššūkis: trūksta jėgų ir sveikatos: 
„Aplankau pacientę, vykstu su savo šuniu, nuvežu glėbį pušų šakų, nedidelę dovanėlę – vaisių batonėlį be „E“, Kalėdinę dekoracją, burnočio baltų sėklų maisto papuošimui.

Pacientė pasitinka labai džiugiai, džiaugiasi šuniu, stebi jo elgseną, komentuoja – daug teigiamų emocijų… Toliau tvarkome pušų šakas (pasiėmiau sekatorių, tai be vargo jas karpome), dedame į didelę vazą, komponuojame, džiaugiamės, juokaujame…

Galutiniu rezultatu p. V-a laabai patenkita…Gera ir man… Hospiso pacientė atsisako ateinančią savaitę savanorių valgio gaminimo – tegul pabūna daugiau savo šeimose…  Žvali grįžtu namo, tarsi aplankiusi savo labai reiklią, bet mielą močiutę…“

Nuolat gauname padėkas už Audronės gailestingumo darbus:
„Už viską dekinga, bet už Audronę labiausiai“ – sako kaulų vėžiu serganti pacientė.
O hospiso kolektyvo surengta gimtadienio šventę besidžiaugianti senolė, staiga nutylus, pasižiūri į akis: „Bet svarbiausia, kad Audronė galėjo dalyvauti“.
„Noriu grįžti į ligoninę, kad Audronė mane ten vėl lankytų” – išsako pageidavimus sunkiai sergantis žmogus.

Savo darbą Kauno hospice Audronė vertina, kaip „TĄ vietą“:
„…Jei žmogus, įsikūręs kurioje nors vietoje, jos negerina, tai ta vieta atmes jį, kaip nenešantį vaisiaus“ ( T. Mertonas) Kauno hospiso namai ir yra man „TA VIETA“, kurioje siela darbais turi įrodyti, kaip suprato tai, ko buvo mokyta…

Tikrinu… Nelengva, bet ir neieškau lengvų kelių, todėl prasminga ir gera… Tegul mažėja Žemėje kančia , o mano indėlis tebūs tik kaip mažytis aguonos grūdelis ir tai yra gera..“

Ji visuomet palaiko kiekviena bet kurio savanorio ar darbuotojo žingsnį:
„Didžiausias darbas ir yra ten – Širdies viduje, mažyčiame taškelyje, kur Tu ir Jis esatie VIENIS. Ir visai nesvarbu, kas vyksta išoriniame pasaulyje, nes tai tik iliuzija… Nenuvertik savęs, tai, kas tavo Viduje, to nenusipelnė… Žinoma, save vertinti ojektyviai, gana sudėtinga, bet tai tik klystantis protas to siekia…“

Audronė dažnai taikliai cituoja iš dvasinių galiūnų pasisakymų:
„Kai korespondentas Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina žmonijoje, Dalai Lama atsakė: „Žmogus“.
Paprašytas paaiškinti, Dalai Lama tęsė: „Todėl, kad jis aukoja savo sveikatą vardan pinigų. Tada aukoja pinigus, norėdamas susigrąžinti sveikatą. Ir jis visuomet taip rūpinasi ateitimi, jog nesugeba džiaugtis dabartimi.
Viso to rezultatas – žmogus nesubega gyventi nei dabartyje, nei ateityje.
Jis gyvena lyg neketintų mirti ir numiršta taip ir negyvenęs“.

Apsilankymas draugiškoje panašios kripties įstaigoje padėda dvasinei asistentei Audronei atskleisti mūsų kolektyvo ypatumą:
„Stipriai pajutau HN išskirtinumą, mes tikrai KITOKIE, mūsų pagalba paliatyviesiems tikrai kitokia -manau, kad gal  daugeliui  ji net nesuvokiama savo gilumu…
Pajutau, kad  Kauno hospiso namų komanda  – labai stipri jėga, galinti daugiau negu gali…

Man tai buvo vėl nuostabi galimybė pabūti kartu ir giliai išgyventi, išjausti tą būvimą,  vienijantį mus VISUS, jaučiausi apdovanota  – VISKUO…”[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_column_text]

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio namų katalikų bendruomenės referentė, Kauno hospiso namų SAVANORĖ JOLANTA JANČIUKIENĖ  padėjo dviems mūsų pacientams priimti Ligonio patepimo sakramentus – kuo pradžiugino visa mūsų bendriją.

(„Sveiki mieli bendraminčiai. Noriu pasidalinti džiaugsmu. Šiandien 11.30 pacientė priėmė Atgailos ir ligonių sakramentus, jos sielą ir kūną sustiprino Jėzus. Aleliuja. Moteris nuostabiai šviesi ir graži išlydėjo kunigą. Dėkoju visiems kartu buvusius maldoje. “)

Savanorė Jolanta aptarnaudama pacientus tiesiog pasakoja, dalinasi savo tikėjimu. Tuo sužadina pacientų smalsumą.
(„Kol prausėmės dalinausi savo dvasinėmis patirtimis, pacientė  labai klausėsi susidomėjusi ir po to pasakė, kad tokių nuostabių dalykų išgirdo.
[/vc_column_text][/vc_column][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” alignment=”center” style=”vc_box_outline” image=”id^10911|url^http://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2017/03/KHN-Jolanta-J.-Sobore.jpg|caption^null|alt^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|title^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|description^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Tai buvo man džiugu, todėl pasinaudojau proga ir pasakiau, jog negaliu išeiti nepasiūlius kitą kartą aplankyti kartu su kunigu, kuris suteiktų ligonių sakramentą.“).

Nežiūrint į aiškų, tvirtą nusiteikimą, kompromisų netaikanti Jolanta dvasinėje srityje  stengiasi veikti palaipsniui:
„Paklausiu ar pacientė  tiki Dievą. Atsako, o ar yra toks žmogus, kuris netiki, žinoma tikiu. Tuomet paklausiu, ar pacientė  yra krikščionė, ar krikštyta, ji sako, kad tiksliai net nežino, ko gero ne.
Daugiau šia tema nekalbėjom, tiesiog jaučiau, kad tiek jai šiandien tikrai pakanka. Toliau, kadangi laikas mums tarsi buvo sustabdytas, ji paprašė perdėti keletą sezoninių drabužių, o ant lovos švarius krūvelėmis sudėtus, sudėti į spintos lentyną. Taip ir padariau.“

Bet jeigu tik pastebi, kad paciento akys nušvinta, pradėjus kalbą apie Jėzų Kristų, ji pasiryžta dideliam darbui – suteikti nekalbančiam nusilpusiam pacientui tikėjimo galimybę
(„Toliau, kadangi laikas mums tarsi buvo sustabdytas, ji paprašė perdėti keletą sezoninių drabužių, o ant lovos švarius krūvelėmis sudėtus, sudėti į spintos lentyną.
Taip ir padariau Tai štai susitvarkem higieną ir isviriau košes, nupirkau šiandien naują dėžutę, nes pacientei ji labai patinka.
Truputi pasisnekejome padovanojau jai paveiksliuką su Nukryžiuotoju ji labai apsidžiaugė ir pasidėjo ant stalelio nori i jį žiūrėti. Kitą kartą atnesiu pastatoma. “

Mūsų abi dvasinės vedlės dirba visus darbus: nuo lentynų sutvarkimo iki sauskelnių keitimo.

Audronės Krikštopaitienės pasidalinimas:
„Atvykstu ir sėkmingai randu vietą savo auto prie pacientės laiptinės. Iškraunu tuos tris maišus Kauno hospiso siunčiamų dovanų.
Pasitinka pacientės neįgalus sūnus.  Ką tik atvykusi ir savanorė Jolanta J. Ji sunerimusi dėl pacientės pablogėjusios savijautos – liūdna ir dirgli, visiškai bejėgė- ko paprastai nebūdavo. Tvarkome ligonės  higienos reikalus, ji visa permirkusi šlapime.
Keičiame paklodes į naujai atvežtas – slystančias ir neperšlapančias, nuvelkame šlapius marškinius. Pakeičiame sauskelnes.
Paverčiant pacientė stipriai dėjuoja, sunkus kvėpavimas – matuojame temperature – nėra.  Sudedu naujus pagalvėlius po čiurnomis, keliais, paderinu, kad būtų patogiau – moteris teigiamai sureagavo į šiuos pakeitimus.
Ištepu Žannos dovanotu Dikulio tepalu (nugarą, rankas, kojas) – informuoju sūnų apie direktorės dovaną, kad reikia patepti mamai rankas ir kojas. Sūnus kategoriškai atsisako, tai jam visai nepriimtina.
Diskusija trumpa – sūnus keistis nenori, įsisenėję principai, nesuvokimas, kad reikia noro ir pastangu, tada – įmanoma. Seną kaldrą supakuojame išmetimui – pakeičiame į naują Dormeo, pagalvę pakeičiame į naują Dormeo.
Maisto moterytė atsisako, tik šiek tiek išgeria arbatos. Emociškai aktyviai  rodo į didelį dešinio žandikaulio skausmą,išsižioja, baksnoja pirštu, skundas jautrus ir didelis.
Apžiūrim su Jolanta burną, išoriškai nieko nepastebime. Ligonei rieda ašaros.
Bet iš rankų nepaleidžia TV pultelio ir buteliuko su vaistais – sūnus paaiškino, kad tai Lorofenas ir gali būti, kad mama jų padaugina (nes soc. Darbuotojų sudėta norma ir savaitgaliui).
Sūnui atnešu ir dienos skaitinio iš Dievo žodžio kopiją -sako, kad būtinai perskaitys.
Man pasirodė, kad skaitinys šiandien buvo skirtas būtent jam.
Paglostom pacientės  ir rankeles, ir plaukus, stiprinam nuolankia malda, kalbame apie tai ligonei. Man pasirodė, kad palikom moterį kažkiek ramesnę. Pakeliui paimame ir didelį maišą šiukšlių iš virtuvės.

Lauke su Jolanta  apsikabiname, supratau ( -tome), kodėl Dievas norėjo, kad šįryt būtume dviese pas šią kenčiančią kauno hospiso pacientę.
Jaučiu didelį dėkingumą JAM, už Visus, kurie buvo šalia  ir Viską, kas įvyko. O dabar, kai rašau – pakimba ašara ant blakstienos…
Dėkoju ir už ją.“

Jolanta Jančiukienė yra mūsų krikščioniško gyvenimo sergėtoja. Ir šią savo Misiją atlieka su dėkingumu hospiso veiklai:
„Labai dėkoju visiems Hospiso bendradarbiams ir bendraminčiams, sumanytojams ir įkūrėjams. Maldoje už visus, Jolanta“

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” alignment=”right” style=”vc_box_outline” image=”id^10896|url^http://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2017/03/KHN-foto-reda-ir-Vitalijus-sutvarkyta.jpg|caption^null|alt^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|title^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba|description^Būdai padėti sunkiai sergančiam žmogui. 4. Psichologinė, dvasinė pagalba”][/vc_column][vc_column width=”1/2″][vc_column_text]

SAVANORIS JEŽY VITALIJUS MICURA neturi oficialaus specialaus socialinio, psichologinio, ar dvasinio  išsilavinimo.

Bet jo atvykimo godžiai laukia visi pacientai: jis pakabina prie lango lesyklėlę pauksčiams
(„O „epopėja“ su lesyklėlę pasibaigė tuo, kad paukščiai gavo minimalizmo stiliaus „valgykla“), 
jis taiso namų įrangą („pavyko atlikti, be įprastų veiksmų ir bendravimo, dušo filtro valymą“),  remontuoja („O tas filtras tikriausia yra standartinis, lengvai išardomas – atsuktuvų ar panašių daiktų užkabinam už groteles ir išimame, stengdamiesi nesulankstyti grotelių ar atsuktuvo.

Nejuokauju, dabar iš viso pasaulio atveža tokių  instrument!!“),  dažo, palydi į parduotuvę, jeigu pacientui atsiranda noro ir jėgų („Buvau pasiruošęs rimtai, paprašiau Dievo ir Šventosios Dvasios pagalbos, kad mano netobulas protas visko nesugadintu.

Įsivaizdavau, kad tai ne bus tik pasivaikščiojimas į parduotuvė ir atgal, kad reikęs pabendrauti, kas yra žymiai svarbiau“), jis net mėgina padėti gaminti valgyti („Kai mane paklausė, ar galiu papjauti zuikuti, pagalvojau, nejaugi Dievas mane nori išbandyti, kaip Abraomą, bet paskui paaiškėjo, kad zuikutis jau buvo nuluptas ir negyvas, ir jau parduotas prieš porą valandų, tai išvengiau„baisinio išbandymo“).

Visada išgyvena, jeigu jam pačiam nepavyksta suteikti pagalbos
(„Dar atsirado vienas darbelis – keltuvo pultelis pradėjo veikti nepatykimai, pacientė  bijo užstrigti pakabinta keltuvų bet kada ir ilgam. Aišku, čia gali prireikti meistro iš aptarnavimo serviso…“).[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Vitalijus Micura už visus ir visada meldžia Dievą, ir pajungia maldai Maldos grupę, kurią lanko („Čia tai maldos švente! O gal ir liudijimas? Mūsų Jonavos Vyrų maldos grupė taip pat dalyvavo, jie kaip tik specializuojasi užtarimo.“)

Savanoris Vitalijus apsiima daryti visus darbus. Kartą įvardijome naujos pacientės ir jos mamos 11 poreikių – Vitalijus pirmas atsiliepė į 6 poreikius:

„Gal mane įmanoma pritaikyti kaip nors? Savo minčių neturėjau, todėl labai apsidžiaugiau, kai pamatau tokį sąrašą. Tik dar pačiam pasirinkti sunkoka, ką tik perskaičiau. Gal subręsiu po kelių valandų. Sutrumpinau sąrašą, atmetus, ko tikrai nesugebu.Aš galiu atlikti:

– malda už abi (jeigu vietoj ir garsiai, tai sunkoka, reikia pasiruošti, o bažnyčioje – darysiu be abejo)

– biblijos terapija (paprastai tariant – paskaityti knygą) pacientei  (su blogą dikcija ir pan.)

– psichologine pagalba mamai (neesu psichologas…)

– dvasinė pagalba mamai (tas pats…)

– gėlių puokštė, pyrago gabalėlis (pyragas ne savo gamybos)

– tiesiog paprastai nueiti ir pabūti 30 min. – 45“

Tuo pačiu, jis niekada saves neišaukština:
„visi mano veiksmai primina vaiko „darbą“, kuris paduoda tėvui atsuktuvą ar kitą instrumentą. Arba musės, kurį „dalyvavo“ žemės darbuose, tūpėdama ant arklio nugaros, o paskui sakė – mes arėm“.

Viena iš Vitalijaus paslapčių – mokėjimas išklausyti.
„Kai buvau dar mažas (gal visa metrą mažesnis negu dabar) visas atostogas praleisdavau pas savo močiutę, kurį buvo siuvėja – mėgėja – taip gyvenimas privertė.
Ir visada išsižiojęs klausiausi močiutes klienčių moterų. Jos man buvo vietoj televizoriaus arba radijos laidų, nes močiute šių aparatų neturėjo.
Praėjo labai daug metų, aš išaugau (visą metrą), o pomėgis klausyti išsižiojęs liko.“

Jis bendrauja su pacientais visomis temomis
(„Mes ne kartą su ją filosofavome apie tai, kiek nedaug reikia žmogui, kad būtu laimingas. Aišku, jeigu jis yra tikras filosofas ar krikščionys. 🙂

Iš pacientės  galima pasimokyti meno džiaugtis pačių mažiausiu įvykiu, nors ir jos lesyklėlės ir balandžio aplankymo (kurį jau veikia „pilnų pajėgumu“), dalina poezijos knygas ir nuolat stebi ligonių reakcijas, norėdamas maksimaliai padėti („Bandžiau įvertinti savaitės būsena pagal poezijos knygą – jei perskaitytų, vadinasi, savijautą buvo nebloga.
Deja, net nesupratau, ar perskaityta knyga, bet džiugu, kad p. Janinai net veidas prašvito, kai apie ją paklausiau ir pasakė, kad norėtu iš jos perrašyti eilėraščius, kurie labiausia patiko.“)

Savanoris Vitalijus Miciura– mūsų jumoro ir geros nuotaikos šaltinys.  Jo kiekvienas laiškas pasidalinimas kvėpuoja meile žmogui, kritika sau, ir begaliniu atsidavimu mūsų veiklai.

Vitalijus, kaip ir kiti mūsų dvasiškiai atsiliepia į kiekvieno savanorio mintį.
(„Linkiu visiems daugiau džiaugsmo nuo tarnystės ir kuo mažiau liūdesio“, „Linkiu visiems savanoriams daug drąsos ir niekada nepamiršti apie šypseną. :)“

SAVANORĖ  ILONA LUKOŠEVIČIŪTĖ – NOREIKIENĖ,  dviejų vaikų mama, turi teologės ir andragogės kvalifikacijas, studijoja sielovadą, yra Gyvenimo ir tikėjimo Instituto besimokančiųjų bendruomenės narė.

Ji 13 metų išdirbo Vytauto Didžiojo universitete socialinių mokslų fakultete edukologijos katedroje.

Po truputį pradėjo keisti savo gyvenimo kryptį,  gyventi pagal savo vidinius troškimus  ieškant juose Dievo valios ir tesėti seniai jaunystėje duotą Aukščiausiąjam pažadą. Šis kelias atvedė Iloną į Kauno hospiso namų savanorių gretas.

Savanorė Ilona kiekvieną savanorišką darbą atlieką per ypatingai gylią užuojautą:
„Pacientė labai maloni, juokaujanti  (turinti humorą) per ašaras nuo skausmo moteris. Jai tris kartus operuota nuo skausmo nugara.  
Gyvena ketvirtame aukšte. Susitikusios pasilabinusios ir šypsenomis apsidovanojusios patraukėme įveikti kalnus – laiptus mohikanus.
Lėtai lėtai su šypsena besišnekučiuodamos juos įveikėmė.  Pakeliui išmetėme šiukšlių maišą į konteinerį.

Tada sukibusios į parankes kaip dvi gulbes lėtai linksmai bešnekučiuodamos kulniavome link parduotuves. Pacientė parduotuvėje  buvo puikios nuotaikos (nors matėsi, jog skauda ir juda sunkiai, nori prisėsti), nes įsigijo norimą prekę.
Joje mes radome ko reikia, apsipirkome, bet jau procese pacientei darėsi vis sunkyn, nors nedejavo, bandė juokauti, bet jautėsi, jog sunku judėti, sustodavome ir atsisėsdavome pailsėti, o tuo momentu pokalbiai vis atviryn ir atvyrin….

Beeinant keliu namo, pacientei darėsi blogyn ir blogyn: karštis pradėjo mušti, širdis daužėsi, humoras dar laikėsi….. graudu per ašaras.
Šiaip ne taip priartėjome prie namų, bet dar reikėjo įveikti kalnus iki ketvirto aukšto. Juos pacientė labai ištvermingai kęsdama skausmą įveikė.
Sudėjau prekes ir atsisveikinome. Ji sakė, jog daugiau nieko nebereikia, nes nori tik prigulti…

Jai taip skaudėjo, jog ji visą kelią sakė, kaip nori jau būt bute ir gulėt ant nugaros arba stovėt ropom…. abi dirbom ties minčių nukreipimu…. bet oio kaip jai skauda… bet oio kokia ji stipri… o kokios fainos nuoširdžios mintys…
Ji sakė, Ilona, jei nieko nekeisi savo gyvenime (čia mūsų abiejų paslaptis:) prisiminsi kaip sedėjai su tokia paciente  Maximoje ir apie tai kalbėjome… ir verksi…“

Ši nuostabiai atvira svetimam skausmui jauna moteris įsiliejo į veiklą visos savo gailestingos širdies pajėgumu.  

Besimokanti sielovados savanorė iš karto pasisiulė padėti gedėjime:
„Mirusios pacientės mama  buvo labai maloni padarė arbatos ir kavos, ir pakvietė pasikalbėti. Pokalbio pradžioje graudenosi, raudojo…, daug kaltinimų: sau, gydytojams, medicinos politikai. Atslūgus emocijoms, kalbėjomis… tylėjome…..kalbėjomis… klausiau…. klausiau ir buvau šalia, šalia, šalia tol kol to reikėjo…”

Pacientai pamatę Ilonos atsidavimą  išprašė iš  jos  telefono numerį, kad nuolat turėti ryšį su geru ir patikimu žmogumi. 
„Su paciente gražiai sutariame, galime darbuotis kartu, kalbėtis ar tiesiog kartu būti… tiesiog susidraugavome. 

Ji paprašė manęs duoti telefono numerį. Aš ir daviau pamanydama „o maža ką…“  O tiesą pasakius, net nežinau ar gali savanoriai duoti ar ne? Vat tiesiog taip gavosi … 🙂

Tai dabar turiu draugystę ir nuotoliniu būdu, vis paskambina pacientė  su kokiu nors reikalu. O jei neatsiliepiu jaučiuosi labai kalta…” – sielvartauja savanorė.

Ilona tiesiog dar nebuvo spėjusi įsigylinti į VšĮ „Kauno hospiso namai“savanorių etikos taisykles.  Hospiso taisykles draudžia dalinti savanorių telefono numerius.
Kontaktui viešinami direktorės, slaugytojos, socialinės darbuotojos, savanorių koordinatorės telefonai. 

„Mąstau…. reflektuoju savo dienos patirtis, savo supratimus, savo reakcijas ir te giliniai – prasminiai suvokimai veda į pokyti. Ačiū už galimybę augti.“ – padariusi išvadas dalinasi Ilona.

Kauno hospiso namų psichologinis, dvasinis triusas padeda nebe pagydomiems žmonėms atsikratyti mirties baimės, susitaikyti su padėtimi, džiaugtis kiekvieną gyvenimo akimirka, kiek to gyvenimo beliko.

Mes padedame nemokamai. Kitaip ir negali būti. Negali būti mokamų hospisų – įstaigų, kuriuos padeda tiems, nuo kurių nusisuko medicina ir kitų sričių atstovai.

Su mumis palikti likimui žmonės vėl pradėda jaustis reikalingais visuomenės nariais. Jų šeimos nariai susivienyja ir lengviau adaptuojasi prie pakytusių sąlygų.

Prisipažinsime, kad finansiškai labia sunkiai gyvename.

Mūsų darbuotojai dirba be atlyginimo, arba gauna vos vos – kad užtektų kūrui.

Daug lėšų išnaudojame atsiskaityti su valstybinėmis instancijomis. Nors iš valstybės iždo kol kas negavome ne vieno euro.

Bet Lietuvoje yra nuostabių žmonių! Vieni palaiko mus finansiškai,  kiti – paslaugomis, o treti – darbais ir gailestingumu. 

VšĮ „Kauno hospiso namai“ darbuotojai, pagalbininkai, talkininkai savanoriai yra ypatingo dvasinio potencialo kolektyvo dalelės.

Kolektyvas auga ir stiprėja siekiant vieno vienintelio tikslo – padėti sunkiai sergantiems nebe pagydomiems, mirštantiems pacientams ir jų artimiesiems gyventi oriai iki pat gyvenimo pabaigos.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]