[vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” alignment=”right” style=”vc_box_outline” image=”id^11177|url^http://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2017/07/DSC_1213.jpg|caption^null|alt^Tampame šeima vienišiems nepagydomiems žmonėms|title^Tampame šeima vienišiems nepagydomiems žmonėms|description^Tampame šeima vienišiems nepagydomiems žmonėms”][/vc_column][vc_column width=”1/2″][vc_column_text]
Hospisas mirštančiam pacientui tampa viskuo, tampa tikra šeima, ypač vienišiems žmonėms.
Globojame senjorų porelę.
JI – paliatyvi pacientė. JIS, dar vos vos vaikštantis ir vargstantis nuo Alcheimerio bei Parkinsono.
Jis – kiek sugeba prižiūri žmoną (tiesiog būna šalia). Be mūsų pagalbos – nei į lauką išvežti negali, nei valgyti pagaminti, nei sauskelnes pakeisti.
Ir štai šią savaitę atsitiko nelaimė – Jis dėl ūmiai pablogėjusios sveikatos paguldytas į kardiologinį skyrių.
Kauno hospisas perėmė visą Jos priežiūrą ant savo pečių.
Nuoširdžiausiai dėkojame savanoriams Jolantai, Renatai, Dovilei, Vitalijui, kurie šio sunkiu laikotarpiu mobilizavosi į stiprią ir veiksnią komandą: lankė Ją savo namuose ir Jį ligoninėje
(Dovilė: „Nuvažiavus, Jį radau valgantį, buvo, kaip tik pietų metas. Labai apsidžiaugė mane pamatęs, tik sakė blogiau jaučiasi negu vakar..”)
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/2″][vc_column_text]
Pagaliau senoliai suvokė (teko pateikti ne vieną argumentą), kad atėjo laikas gultis į slaugos ligoninę nuolatinei priežiūrai.
Vieniems net ir 2 valandas būti nesaugu.
Hospiso soc. darbuotoja Lijana, slaugytoja Drasutė, savanorių koordinatorė Kristina plušėjo įtemptai, aukodami laiką ir jėgas, kad gauti reikalingus dokumentus ir vietą į Slaugos ir palaikomojo sk. ligoninę:
„Pasisekė gerai, visas rytas buvo labai sklandus, nuolat kontaktavom telefonu komandoje. Pavyko mums, nes kažkam pavyko mažiau, atsirado vieta mirus klientui.
Šiaip paaiškinau situaciją, vis tik turi reikšmę ir kai kreipiasi žmogus iš institucijos, tai įpareigoja.”
[/vc_column_text][/vc_column][vc_column width=”1/2″][vc_single_image img_size=”full” alignment=”right” style=”vc_box_outline” image=”id^11179|url^http://www.hospisopagalba.eu/wp-content/uploads/2017/07/image-0-02-04-29a4ae6396e4042d98b89a0d7f81a9a2f144bc3c6a951989465cf5952730cdcc-V.jpg|caption^null|alt^Tampame šeima vienišiems nepagydomiems žmonėms|title^Tampame šeima vienišiems nepagydomiems žmonėms|description^Tampame šeima vienišiems nepagydomiems žmonėms”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Savanoriai suruošė moterį į valdiškus namus: „…sudėjome viską kas būtina į ligoninę – drabužiai, vaistai kt. reikmenys bei dokumentai.
Daiktus palikau koridoriuje. Viskas sudėta į vieną maišelį. Į kosmetinės sudėtį atskirai vaistai. Atskirai tepaliukai ir atskirai higienos reikmenys. Ten ir akiniai 3 vn. ir telefono įkrovėjas..”
Ji vis pergyveno dėl vyro sveikatos, kaip Jis ten ligoninėje, ar valgo, ar gerėja jo sveikata, kas bus su Ja, jeigu Jo neteks…
Ir pagaliau hospisiečiai galėjo pranešti Jai džiugią žinią: už kelių dienų į tą pačią ligoninę bus atvežtas Jos vyras.
Senoliai vėl bus kartu!
O mes… o mes juk ŠEIMA – mes lankysime juos, tikrai nepaliksime.
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]