[vc_row][vc_column][vc_column_text]
Sveiki, aš esu Marie-Jo. Esu žmona, mama, slaugė ir šiais metais man sueina penkiasdešimt.
Jeigu jūs paprašytumėte manęs pasakyti ką aš dirbu, pasakyčiau, kad esu paliatyvios slaugos slaugė.
Nors šiuo metu jau beveik du metus intensyviai to nedarau, tačiau dirbau ir su bendruomene ir hospiso centre. Paliatyvi slauga yra tai, kam aš esu atidavusi visą savo širdį. Tai vieta, kur aš geriausiai jaučiuosi dirbdama slauge.
Tai tikriausiai ta vieta, kur aš optimaliai realizavau save profesinėje srityje. Jei jūs nežinote ką reiškia paliatyvi slauga, tai reiškia, kad aš pasirinkau dirbti su mirštančiais. Pacientai su kuriais man teko dirbti išmokė mane daugiau nei bet kokia knyga galėtų perteikti. Šie klientai užaugino mane kaip slaugę.
Tris metus po to kai aš baigiau universitetą, žmogus, kurį aš galvojau, kad pažįstu, žmogus su kuriuo aš drauge ėjau į mokyklą, mirė. Karolina mirė greitai ir tragiškai. Ji nebuvo paliatyvios slaugos pacientė. Karolina mirė dėl girto vairuotojo kaltės. Jos mirtis tapo esminiu momentu mano gyvenime.
Turbūt klausite, kodėl Karolinos mirtis taip paveikė mane. Kodėl aš vis dar galvojų apie ją, po nelaimės praėjus tiek daug metų. Tikriausiai seniau aš lyginau save su ja ir teisiau, kad jai kažko trūko. Karolina buvo tyli, aš triukšminga. Ji buvo kukli, aš ne. Karolina mokėjo gyventi ramiai, aš nuolat kūriau sau įvairius išbandymus. Visuomet galvojau kaip Karolina gali būti laiminga gyvendama tokį gyvenimą. Aš buvau arogantiška, o tik vėliau sužinojau, kad ji nuolat nusileisdavo…[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/6″][/vc_column][vc_column width=”4/6″][vc_raw_html]JTNDaWZyYW1lJTIwd2lkdGglM0QlMjI4NTMlMjIlMjBoZWlnaHQlM0QlMjI0ODAlMjIlMjBzcmMlM0QlMjJodHRwcyUzQSUyRiUyRnd3dy55b3V0dWJlLmNvbSUyRmVtYmVkJTJGT2hnZVpsYVU3clklMjIlMjBmcmFtZWJvcmRlciUzRCUyMjAlMjIlMjBhbGxvdyUzRCUyMmFjY2VsZXJvbWV0ZXIlM0IlMjBhdXRvcGxheSUzQiUyMGVuY3J5cHRlZC1tZWRpYSUzQiUyMGd5cm9zY29wZSUzQiUyMHBpY3R1cmUtaW4tcGljdHVyZSUyMiUyMGFsbG93ZnVsbHNjcmVlbiUzRSUzQyUyRmlmcmFtZSUzRQ==[/vc_raw_html][/vc_column][vc_column width=”1/6″][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Kai Karolina mirė, ji buvo ką tik susižadėjusi. Ji ir jos sužadėtinis šventė ir važiavo drauge jo motociklu, kai į juos trenkėsi automobilis. Jis mirė iš karto, ji mirė kelte atgal į Kingstoną. Visi kurie dirbo su ja buvome šoke. Visi nuvykome į jos laidotuves. Karolinai buvo dvidešimt ketveri. Aš galvojau, kad pažįstu ją, bet iš tikro nepažinojau.
Per ceremoniją bažnyčioje sužinojau, kad ji savanoriavo padėdama benamiams, kurie neturėjo pilietybės. Ji dalyvavo įvairiose misijose ir buvo gabi poetė. Ji padėdavo žmonėms, kurie buvo viską praradę ir kurie turėjo mažiau nei ji pati. Karolina savo veikla padėdavo savo bendruomenei. Ji keitė gyvenimus ne tik savo draugų, bet ir nepažįstamų. Jei atvirai, aš net nežinau ar kažkada esu padėjusi savo bendruomenei.
Pirmoji pamoka. Ar jūs pažįstate save?
Karolinos ir daugumos mano klientų mirtys išmokė mane nepamiršti nuolat užduoti klausimus sau. Norėdamas būti atviras su kitais, pirmiausiai turi būti atviras sau. Aš pasižiūrėjau į savo vidų ir man nepatiko, kas žiūrėjo į mane.
Prieš galvodami, kad aš jums bandau pasakyti, kad aš buvau siaubingas žmogus, aš nemaniau, kad aš buvau blogas žmogus. Tiesa, kad aš buvau savanaudė, bet manau daugybė jaunų žmonių, kuriems dvidešimt keturi ar apie dvidešimt yra savanaudžiai.
Mano savianalizė prasidėjo pirmiausiai įsivardijant savo stiprybes ir silpnybes. Aš priėmiau, kad esu ten kur esu, bet mačiau kur aš noriu būti, kur aš noriu nueiti. Aš išmokau, kad galiu ir turiu mokytis iš kitų. Vietoj to, kad stengtis kažką pralenkti ar būti geresne, aš supratau, kad turiu apsispręsti, kuo aš noriu būti. Aš išmokau apsupti save žmonėmis, kurie turi savybes, kurių man trūksta, su viltimi, kad aš jų išmoksiu.
Gyvenimas nėra varžybos. Gyvenimas tai ne ta vieta, kur reikia slėpti savo trūkumus ir klaidas ir apsimesti kažkuo, kuo nesi, kad atrodytum geriau, nei kažkas kitas. Gyvenimas skirtas stengtis būti geresniu.
Karolinos dėka aš karts nuo karto analizuoju save. Tai besitęsiantis procesas. Aš vis dar nesu tas žmogus, kuriuo noriu būti ir tikriausiai niekada juo netapsiu, bet tikiuosi, kad dabar esu geresnis žmogus, nei tas, kurį pažinojo Karolina…
Turiu jums klausimą. Jei jūs mirtumėte rytoj, ar gali teigti, kad esate padarę gerą darbą?
Garis buvo vienas iš mano pirmųjų pacientų. Jis ir jo žmona mane maloniai priėmė savo namuose. Jie džiaugėsi mano energija, jaunatviškumu, mano greitu adaptavimusi. Man buvo didelė garbė matyti jo dvasinę, emocinę ir fizinę kovą. Jie nieko nuo manęs neslepė. Garis nuolat pasakodavo apie savo žmonos pasiekimus. Jis ja taip didžiavosi. Jo žmona man pasakodavo apie jį kaip puikų lektorių ir apie jo slaptą aistrą menui. Viso namo sienos buvo nukabinėtos jo piešiniais ir paveikslais. Kartais jie pasipykdavo, bet kas nesipyksta? Jie visuomet rasdavo būdą parodyti ir pasakyti, kad jie atleidžia. Jų namai buvo kupini meilės. Nepamenu kada trūko švelnių prisilietimų, šilto žodžio ar žvilgsnio. Jie nuolat rodė, kad yra svarbūs vienas kitam. Tą dieną, kai Garis mirė, man paskambino jo žmona.
Tą dieną aš nedirbau, bet ji paprašė manęs atvykti. Tai buvo puiki diena. Jis nustojo kvėpuoti, kai aš jį maudžiau. Maldavau jo grįžti. Sakiau, mes visi norime atsisveikinti. Jis įkvėpė. Jo žmona, sūnūs, kunigas ir aš, mes visi buvome su juo. Jis atsimerkė ir pažvelgė į kiekvieną iš mūsų. Tuomet jis pasisuko į kryžių, kurį pats sukūrė. Saulė prasiveržė pro debesis, o jis nusišypsojo ir išėjo.
Aš pasikeičiau visam laikui. Tą momentą aš supratau, kad teisingai pasirinkau karjerą, aš darau, tai ką turiu padaryti ir kad aš galiu prisidėti darant gerą.
Gario mirtis tapo esminiu momentu mano kaip slaugytojos gyvenime. Gario dovana man buvo jo gebėjimas mylėti. Jis man parodė, kad meilė yra tikra ir apčiuopiama. Jis taip pat man parodė, kas yra atleidimo galia. Mūsų atleidimas mus išlaisvina.
Antroji pamoka. Mūsų žodžiai ir veiksmai yra svarbūs.
Sakyti „aš tave myliu“ yra svarbu. Parodyti, kad aš myliu ir man rūpi yra lygiai taip pat svarbu. Galbūt skamba banaliai, bet nėra nė vienos dienos, kad aš nepasakau ir neparodau savo šeimai ir draugams, kiek daug man jie reiškia. Aš nuolat stengiuosi dėkoti net nepažįstamiems, kaimynams.
Aš stengiuosi pasidalinti su žmonėmis, kad jie man svarbūs, kad aš juos labai vertinu. Nereikia dėti daug pastangų norint būti maloniu, bet gavėjui tai reiškia viską. Garis išmokė mane, kad kai mes atleidžiame, mes leidžiame ir sau, ir kitam judėti į priekį.
Kad ir kaip sunku atleisti, galų gale tai atneš jums laisvę.
Bekė Skofield yra paauglė, kuri gyvena Niu Bransvike. Ji miršta nuo tam tikro smegenų vėžio. Kai ji sužinojo, kad jokie vaistai jai nebepadeda, ji atsigręžė į socialines medijas. Ji paprašė žmonių tiesiog daryti atsitiktinius gerus darbus ir dalinti jais. Šį gerumo akcija augo ir tęsėsi nuo Australijos iki Uragvajaus. Bekės tėvai sako, kad matyti šiuos gerus darbus yra didelė parama. Jie ruošiasi netekti vaiko. Bekė pakeitė pasaulį. Ji kažką paliks po savęs.
Klausimas jums. Ką jūsų žodžiai ir darbai pasako apie jus?
Lorna buvo nuostabi moteris. Ji užaugo didelėje šeimoje ir turėjo be galo daug draugų. Visą savo gyvenimą ji sunkiai dirbo, kad pensijoje galėtų pasidžiaugti gyvenimu. Ji neprarado vilties, kai jai diagnozavo mirtiną ligą. Jai nebuvo šešiasdešimt ir ji jautėsi sveika. Drauge su savo vyru ji suplanavo gyvenimo kelionę aplink pasaulį.
Aš sutikau Lorna, kai ji jau nereagavo į gydymą. Ji buvo silpna ir išsekusi. Kelionę teko atšaukti. Kilo pyktis, sielvartas, neigimas. Per ateinančius šešis mėnesius stebėjau kaip Lora lėtai nyko. Iš pradžių ji bandė kabintis į kiekvieną draugą. Kiekvieną pasimatymą su jais. Ja supo daugybė žmonių, kurie norėjo su ja pabūti. Naktys buvo jos ramybės metas arba laikas, kai ateidavo slaugės suteikti priežiūrą. Ji prašė manęs neskubėti. Ji sakė, kad jai reikėjo pailsėti nuo pašėlusio tempo, kuris ją taip vargino. Ji nenorėjo nieko užgauti, įžeisti.
Paskutinį savo gyvenimo mėnesį ji praleido su žmonėmis, kuriuos mylėjo labiausiai. Tai buvo ilgų masinių gulinėjimų lovoje metas ir, prisipažinsiu, man jie labai patiko…Tai buvo nakvojimų vakarėlių metas, kino naktys, istorijų pasakojimai, prisiminimų vakarai, tai buvo metas, kai jos namuose skambėjo juokas. Lornos dukra pasirūpindavo, kad jos plaukai atrodytų puikiai, o makiažas nepriekaištingai. Savo mirties dieną Lorna atrodė nuostabiai.
Lorna išmokė mane, kad nepaisant mūsų didžiausių planų ir norų, mes turime būti tikri, kad mūsų laikas yra prasmingas.
Trečioji pamoka. Kartais „vėliau“ tiesiog neegzistuoja.
Visuomenėje yra įprasta paskubom susitikti su draugais, greitai pabūti su savo šeima. Mes viską atidėjinėjame vėlesniam laikui. Mes susirašinėjame per programėles, koncentruojamės ant kiekybės ir pamirštame kokybę. Mes turime prilėtinti.
Šį paskutinė pamoka apima dvi ankstesnes. Kai horizonte nebelieka „vėliau“, mes turime ne tik egzistuoti, o kažką daryti.
Mes turime pasinaudoti galimybėmis būti vieni kitiems malonūs. Mes turime būti įsitikinę, kad suvokiame, kas vyksta aplink mus, o ne tik mūsų ekranuose.
Aš nežinau ar man pavyks tapti žmogumi, kokiu aš noriu būti, aš nežinau ar aš turėsiu laiko daryti tai ką daryti. Bet aš turiu planuoti savo ateitį, nors ir nežinau, kokia ji bus. Aš turiu galvoti apie savo ateitį, bet aš pirmiausiai turiu stebėti ar man yra gera dabar.
Aš turiu jūsų paklausti ar jūs turite kažką atidėję vėlesniam laikui ir ar jūs galėtumėte padaryti tai dabar? Ar esate atidėlioję „vėliau“ kažką, ką niekados nepavyko padaryti? Nes aš esu.
Mano pažintis su paliatyvia slauga buvo atsitiktinumas. Aš ieškojau darbo. Aš nieko nežinojau apie tai, nebuvau praėjusi jokių kursų. Man reikėjo darbo, man reikėjo pinigų. Paliatyvi slauga pakeitė mane visam laikui. Ji pakeitė mano bendravimą su savo šeima ir draugais. Ji privertė mane suabejoti savo vertybėmis ir įsitikinimais.
Nėra nei vienos dienos, kad aš nepritaikyčiau šių išmoktų pamokų. Todėl noriu pabaigti ten, kur pradėjau.
Nemanau, kad jums reikia dirbti paliatyvioje slaugoje, kad galėtumėte pritaikyti šias pamokas.
Paliatyvi slauga visuomet pasibaigia mirtimi.
Mirtis yra asmeniška.
Kiekvienas pacientas savaip mane pakeitė ir įtakojo.
Labai tikiuosi, kad į gerą…
Pabaigai noriu paklausti jūsų. Atsižvelgiant į jūsų gyvenimą, užduokite sau klausimą: „Kaip aš gyvenu?“
Marie-Jo yra paliatyvios slaugos slaugė
Tekstą į lietuvių kalbą išvertė Agnė S. (Kauno hospiso savanorė)[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]