2016 kovo 4 d. įvyko 2-sis Kauno hospiso namų savanorių ir darbuotojų susitikimas. Jis buvo visiškai kitoks, nei pirmas. Svetingoje kavinės „Suara” atmosferoje kolektyvo narių dvasingumas integravosi į konstruktyvumą, Dievo vedimas peraugo į konkrečius veiksmus. Visas 3 valandas susirinkusiųjų akys degė ryžtu o širdys jungėsi troškime įvykdyti Pašaukimą.
Susitikimas vyko 3 etapais.
1 etapas: naujų savanorių priėmimo į hospisą procedūra bei savo pozicijų hospiso veikloje vertinimas.
Praėjo tik vienas mėnuo, o savanorių pozicijos įgavo tokios brandos, kuriai paprastam gyvenime prireiktų ne vieno dešimtmečio.
„Manyje pasikeitė prioritetai: pradžioje hospisas buvo galime atiduoti, ką gavai per gyvenimą, realizuoti save, o dabar – labiausiai džiugina pasitikėjimas.”
Išsikristalizavo gerumo ir pagalbos kitiems sąvokos, daug kalbėta apie jėgų apsijungimą:
„visų gerų žmonių jungtis daro stebuklus”,
„dalinant gerumą gerumo daugėja”,
„sunku ligonį ir senuką reikia suprasti, stengtis neįsižeisti, nepykti”,
„galėti padėti žmogui yra privilegija”
„hospisas tai bendraminčių būrys su labai svarbiu poreikiu – aukotis dėl kito”
Atsirado visiškas pasitikėjimas atsidavime:
„jaučiu, kad turiu Eiti, esu vedama šv. Dvasia, einu bent ranką ant peties uždėt”
„neleidžiu sau mąstyti, nes protas prie gero nepriveda. Jeigu esu čia, vadinasi reikia. Čia puikia deginama puikybė ir egoizmas Todėl esu Ramybėje”
„negalvoju: galiu- negaliu, ką paprašo, tą darau”,
„ligoniai kalba apie mus, kaip apie savo šeimos narius.
Aukštai įvertintos gautos darbo hospise pamokos:
„hospisas man yra dar viena aukštoji mokykla”,
„viskas, kas čia vyksta labiau reikalinga man pačiam. Mums patiems reikia įsiprasminti”,
„hospise atlieku tai, ko mus mokė visą gyvenimą: „pervedu močiutę per gatvę”,
„visada išeinu šiek tiek nusiminęs iš paciento, nes jaučiuosi egoistiškai laimingas. Visada grįžtu iš savanorystės laimingas.”
Antrame etape netikėtai ūmiai iškilo patalpų klausimas: pacientų, savanorių, darbuotojų daugėja, reikia kažkur rinktis, aptarinėti pacientų ir jų artimųjų poreikius.
Hospiso gydytoja kalbėjo apie tai, kad pacientai stacionare gautų žymiai kokybiškesnę pagalbą (pvz.: masažo, osteopatijos, kineziterapijos procedūrų), atsirastų galimybė apskaičiuoti savanorių pajėgas, jų apjungimo su artimųjų pagalba.
Aptarimo pabaigoje susiformavo iniciatyvi grupė, kuri nutarė užsiimti paieškomis.
Trečiam etapui liko labai mažai laiko, nors jis buvo ypatingai svarbus savanoriams, kurie lanko pacientus jų namuose.
Hospiso socialinė darbuotoja įvardijo savanorių elgesio paciento namuose problemas: nemokėjimas apskaičiuoti laiko ir jėgų, neutralumo išlaikimas giminaičių ginče, hospiso, poliklinikos ir globėjų grafikų lankymo suderinimas. Kiekvienas savanoris turi jaustis saugiai ir oriai įžengęs į paciento namus. Čia pat kalbėta apie psichologinę pagalbą vieni kitiems ( ne tik ligoniams).