Tos trapios ir tylios akimirkos, kai baigiasi šurmulingas gruodis, ir sausio mėnesį Kauno hospiso namų komandą pasiekia paciento žmonos laiškas.

Tai akimirka stabtelėti mums visiems kartu čia:

„Gerb., Kauno hospiso namų darbuotojai, jau užversim paskutinį lapelį 2020 m. kalendoriuje.

 

Kokie buvo metai? Jie nebuvo lengvi, o metų sunkumas prasideda tada – kai užklumpa ligos. Kai jas įveikiam, jos neatrodo baisios. O kai jos atneša pasekmes, jau visai nelinksma.

Bet kai tiki, kad esi ne vienas šiame pasaulyje, kad už tavęs tarsi aukštesnė jėga, kuri gali viską pareguliuoti, tad kreipies į ją ir ji tau atsiunčia planą kaip turi elgtis, kur kreiptis, kas padės tau neišsprendžiamose problemose. Taip buvo ir man.

 

Nepamirštama 2020 m. lapkričio 5 diena. Vyrą išrašo iš onkologijos ligoninės ir ruošiasi vežti į slaugos ligoninę. Karantinas.

Siaučia Covid-19. Aš kategoriškai atsisakau šiam pervežimui. Tuomet gyd. Smolenskaitė prie ligoninės išrašo prikabina informacinį lapelį, kur kreiptis pagalbos dėl paliatyvios slaugos su slaugytojos Drasutės tel. nr. Parvežus ligonį namo, Kauno hospiso namų komanda prisistato tą patį vakarą ir supažindina kaip bus prižiūrimas paliatyvios slaugos reikalaujantis ligonis.

 

Mano vyras buvo visiškai nusilpęs, išsekęs, nepanašus į žmogų: belikę tik kaulai aptraukti oda, raumenys visiškai atrofavęsi.

Kas antrą dieną lankantis slaugytojoms Drasutei Urbanavičienei ir Vilmai Pipirienei, joms statant lašelines bei morališkai palaikant ligonį, vyras pradėjo keistis.

Kineziterapeutė Diana Nemčiauskienė paskatino ligonį, savo neprilygstama energija patikėti savimi, kad viskas gali pasikeisti ir ligonis pradeda pamažu atsikelti iš lovos.

Didis lūžis įvyko, kai Diana atėjo nešina advento vainiku ir pasveikino, pradedant laukti didžiųjų metų švenčių, ligonį ir mane sugraudino iki ašarų. R. pastatė ant kojų ir jis su paaukštinta vaikštyne nužingsniavo per kambarius.

 

Nuo gruodžio vidurio ligonis jau atvažiuoja su vaikštyne į virtuvę pusryčiauti, pietauti.

Kai savijauta būna geresnė, kai neskauda kojų raumenų, kelių, kai nediegia skausmas nugaros šono, prie stalo išsėdi beveik valandą.

 

Belaukiant šv. Kalėdų hospiso darbuotojos Drasutė ir padėjėja Jūratė Malinauskaitė ligonį išmaudė vonioje, kurios malonumus buvo užmiršęs nuo rugsėjo mėnesio. Koks jis buvo laimingas!

Kūčias valgėme ne lovoje, o prie stalo. O Kalėdų rytą džiaugėmės hospiso Kalėdų senio dovanomis.

 

Ir koks dosnus tas Kalėdų senis, kokios nuostabios numegztos vilnonės kojinės, kalėdiniai palinkėjimai, kalėdinės žvakės, medus ir nuostabus, giliai prasmingas ir palaikantis sergančio žmogaus dvasią Redos laiškas (4 puslapių) iš Klaipėdos.

 

Kol visas dovanas peržiūrėjom ir pasidžiaugėm, R. išsėdėjo visą valandą. Man, jo žmonai tai yra pats didžiausias džiaugsmas.

 

Aš labai džiaugiuosi, kad likimas man parodė kelią į Kauno hospiso namus.

Šiandiena, kai pradedam Naujuosius Metus, aš noriu žemai nusilenkti ir nuoširdžiai padėkoti Jums, steigėja Žanna Jankovskaja, direktore Kristina Krasko ir visam Jūsų hospiso namų kolektyvui už begalinę meilę ir atjautą sergančiam ligoniui.

Dirbdamos tokiomis sunkiomis ir sudėtingomis koronaviruso sąlygomis išlikite sveikos ir laimingos, jautrios ir nuoširdžios, dėmesingos ir nepavargstančios. Telydi ir tebegloboja Jus, visus metus sunkiame darbe Dievo apvaizda.

 

Dėkinga ligonio R. žmona D.”