BJ Milleris paliatyvus slaugytojas, vykdomasis direktorius Zen Hospice projekto San Franciske.

Sukrečianti ir paliečianti kiekvieną žmogų kalba: „Kas iš tikrųjų nutinka, kai gyvenimas pasibaigia“

Subtitrai lietuvių kalba:

0:12 Ką gi, mums visiems reikia priežasties pabusti. Man prireikė tik 11 000 voltų.

0:22 Jūs per daug mandagūs paklausti, taigi papasakosiu jums.

0:26 Vieną naktį antrame koledžo kurse, tik ką grįžęs po Padėkos dienos atostogų, šlaisčiausi kartu su keliais savo draugais, ir nusprendėme užlipti ant stovinčio priemiestinio traukinio. Jis tiesiog ten stovėjo su laidais viršuje.
Kažkodėl tuo metu tai atrodė puiki idėja. Mes tikrai esame darę kvailesnių dalykų. Aš užlėkiau kopėčiomis gale ir kai atsistojau, elektros srovė įtekėjo į mano ranką, nuėjo žemyn ir išėjo pro mano koją, ir viskas. Ar patikėsite, kad laikrodis vis dar veikia? Pakanka palaižyti!

1:08 (Juokas.)

1:09 Mano tėvas dabar jį nešioja iš solidarumo.

1:14 Tąnakt prasidėjo mano oficialūs santykiai su mirtimi – mano mirtimi – ir kartu prasidėjo mano ilgas, kaip paciento, kelias. Tai geras žodis. Jis reiškia tą, kuris kenčia. Manau, mes visi pacientai.

1:30 Amerikos sveikatos priežiūros sistema turi daugiau nei pakankamai didelę disfunkciją –išties, tai atitinka jos spindesį. Dabar esu gydytojas, slaugos ligoninės ir paliatyvios medicinos gydytojas, taigi susidūriau su priežiūra iš abiejų pusių.
Patikėkite manimi, beveik visi, kas eina į sveikatos priežiūrą iš tikrųjų nori gero – nejuokauju.
Bet mes, kurie dirbame joje, taip pat esame atsitiktiniai agentai sistemoje, kuri per dažnai neveikia.

2:02 Kodėl? Na, yra gana lengvas atsakymas į šį klausimą, ir jis daug ką paaiškina: nes sveikatos priežiūra buvo sukurta koncentruojantis į ligas, ne žmones. Ir tai, žinoma, buvo blogai suprojektuota.
Ir niekur blogo dizaino efektai nėra labiau veriantys širdį ar galimybė, labiau prispirianti geresniam dizainui, nei pačioje gyvenimo pabaigoje, kur dalykai tokie distiliuoti ir koncentruoti. Nėra jokių antrų kartų.

2:41 Mano tikslas per disciplinas užmegzti ryšius ir pakviesti dizaino mąstymą į šį didelį pokalbį.
Tai yra, pritraukti intenciją ir kūrybingumą į mirimo patirtį.
Mes turime nuostabią galimybę prieš save, prieš vieną iš kelių pasaulio problemų, kaip individai ir kaip pilietinė visuomenė: permąstyti ir perkurti, kaip mes mirštame.

3:18 Pradėkime nuo pabaigos. Daugumai žmonių baisiausias dalykas apie mirtį nėra būti mirusiam, o mirti, kentėti. Tai svarbus skirtumas.
Nepaisant to, jis gali būti labai naudingas atskiriant kentėjimą, kuris yra reikalingas, nuo kentėjimo, kurį galime pakeisti.
Pirmasis yra natūralus, esminė gyvenimo dalis, dalis sandorio, ir todėl esame pašaukti sukurti erdvę, prisitaikyti, augti. Išties gali būti gera suprasti jėgas, didesnes už mus. Jos įneša proporcingumo, kaip kosminis tinkamas dydžio nustatymas. Pašalinus mano galūnes, šis praradimas, pavyzdžiui, tapo pastoviu faktu – reikalinga mano gyvenimo dalimi, ir supratau, kad negaliu daugiau atmesti šio fakto, nei atmesti savęs. Šiek tiek užtruko, kol supratau, bet galiausiai išmokau.
Kitas puikus dalykas apie būtiną kentėjimą yra, kad jis yra būtent tas dalykas, kuris sujungia priežiūros davėją su jos gavėju – žmones.
Galiausiai suprantame, kad čia nutinka gijimas. Taip, užuojauta – pažodžiui, kaip sužinojome vakar – kentėjimas kartu.

4:55 Sistemos atžvilgiu, kita vertus, labai daug kentėjimo yra nereikalingo, pramanyto. Jis egzistuoja be jokios geros priežasties.
Bet gera žinia ta, kad, kol šis kentėjimo prekės ženklas yra sukuriamas, ką gi, mes galime tai pakeisti.
Kaip mes mirštame išties yra tai, ką galime paveikti. Kuriant jautrią sistemą šitam esminiam skirtumui tarp būtino ir nereikalingo kentėjimo, šiai dienai suteikia mums pirmą iš trijų dizaino užuominų.
Galiausiai mūsų rolė, kaip priežiūros davėjų, kaip žmonių, kurie rūpinasi, yra palengvinti kentėjimą – o ne jo padauginti.

5:41 Pagal paliatyvios priežiūros principus aš funkcionuoju kaip atspindintis šalininkas, visai kaip receptą rašantis gydytojas.
Trumpai: paliatyvi priežiūra – labai svarbi, bet mažai suprantama sritis – nors ją įtraukia, ji neapsiriboja gyvenimo pabaigos priežiūra. Ji neapsiriboja slaugos ligonine.
Tai tiesiog apie komfortą ir gerą gyvenimą bet kuriame etape.
Žinokite, jums nereikia netrukus mirti, kad pasinaudotumėte paliatyvia priežiūra.

6:12 Leiskite jums pristatyti Frank. Jis yra puikus pavyzdys. Aš matydavau Frank metų metus. Jis gyvena su progresuojančiu prostatos vėžiu ir ilgą laiką jį kamuojančiu ŽIV. Dirbame su jo kaulų skausmu ir nuovargiu, bet daugiausia laiko praleidžiame garsiai mąstydami apie jo gyvenimą – išties, apie mūsų gyvenimus.
Tokiu būdu Frank gedi. Tokiu būdu jis išgyvena savo praradimus, kurie ateina, taip pasiruošdamas kitam momentui.
Praradimas yra viena, bet gailestis yra visai kas kita. Frank visada buvo nuotykių ieškotojas – jis atrodo kaip iš Norman Rockwell paveikslų – ne gailesčio mėgėjas. Taigi nebuvo keista, kai kartą jis atėjo į kliniką sakydamas, kad nori plaukti žemyn Kolorado upe.
Ar tai buvo gera idėja? Atsižvelgiant į grėsmes jo saugumui ir jo sveikatai, kai kas pasakytų, kad ne. Daug kas sakė, bet jis ryžosi tam, kol dar galėjo.
Tai buvo puiki, žavinga kelionė: ledinis vanduo, deginantis karštis, skorpionai, gyvatės, laukinis gyvenimas, kaukiantis nuo liepsnojančių Didžiojo kanjono sienų – puikioji gyvenimo pusė anapus mūsų kontrolės.
Frank sprendimas gal dramatiškas, yra būtent toks, kurį priimtų dauguma mūsų, jei mums kas padėtų išsiaiškinti, kas mums yra geriausia laikui bėgant.

7:48 Šiandien tiek daug kalbame apie požiūrio pakeitimą. Po mano nelaimės, kai grįžau į koledžą, pakeičiau savo specializaciją į dailės istoriją.
Studijuodamas dailę, maniau išmoksiąs, kaip matyti – išties stipri pamoka vaikui, kuris negalėjo pakeisti daug ko, ką jis matė.
Perspektyva, tam tikra alchemija, su kuria mes, žmonės, žaidžiame, paverčia kančią į gėlę.

8:20 Keliaukime pirmyn: dabar aš dirbu nuostabioje vietoje San Fransiske, vadinamoje Zen Slaugos ligoninės projektu, kur turime mažą ritualą, padedantį pakeisti požiūrį.
Kai vienas iš mūsų gyventojų miršta, ateina morgo vyrai, ir kai mes vežame kūną ant ratukų per sodą link vartų, mes sustojame.
Kas nori – kolegos gyventojai, šeima, slaugės, savanoriai, taip pat katafalko vairuotojai –pasakoja istoriją arba dainuoja, arba tyli, kol mes barstome kūną gėlių žiedlapiais.
Tai užtrunka kelias minutes; tai maloni, paprasta idėja pareikšti sielvartą su šiluma, nei su pasibjaurėjimu.
Sugretinkite tai su įprasta patirtimi ligoninės sąlygomis, daugmaž taip: apšviestas kambarys, pilnas vamzdelių ir pypsinčių aparatų, ir mirksinčios šviesos, kurios neužgęsta, nors paciento gyvenimas jau užgeso.
Valymo komanda įlekia, kūnas išvežamas atokiau, ir atrodo, tarsi to žmogaus niekada ir nebuvo. Gerai sumanytos, žinoma, vardan sterilumo, bet ligoninės linksta išniekinti mūsų jausmus, ir daugiausia, ko galime tikėtis tarp šių sienų, yra apmirimas – anestetikai, pažodžiui priešingybė estetikai.
Aš garbinu ligonines už tai, ką jos gali; esu gyvas jų dėka. Bet mes prašome per daug iš mūsų ligoninių. Jos yra vietos ūmioms traumoms ir išgydomoms ligoms.
Jos nėra vieta gyventi ir mirti; jos ne tam buvo sukurtos.

10:09 Atminkite – aš neatsisakau idėjos, kad mūsų institucijos gali tapti labiau humaniškos. Grožį galima rasti visur.
Praleidau kelis mėnesius nudegimų skyriuje St. Barnabas ligoninėje Livingstone, Niudžersyje, kur sulaukiau tikrai puikios priežiūros kiekviename žingsnyje, įskaitant paliatyvią priežiūrą mano skausmui.Vieną naktį pradėjo lauke snigti. Prisimenu savo slauges, besiskundžiančias dėl vairavimo per sniegą. Ir mano kambaryje nebuvo lango, bet buvo gera tiesiog įsivaizduoti sningant jį kibų.
Kitą dieną viena iš mano slaugių vogčia atnešė man sniego gniūžtę. Ji įnešė ją į mano skyrių. Negaliu nupasakoti, kokią ekstazę patyriau laikydamas ją savo rankoje, ir koks šaltis varvėjo ant mano nudegusios odos; viso to stebuklas, susižavėjimas, kaip žiūrėjau į ją tirpstant ir virstant į vandenį.
Tuo momentu tiesiog buvimas šios planetos, šios visatos dalimi buvo man svarbiau, nei ar esu gyvas, ar miręs.
Ši maža sniego gniūžtė talpino visą įkvėpimą, reikalingą man pabandyti gyventi ir būti sveikam, jei toks nebūčiau. Ligoninėje tai pavogta akimirka.

11:35 Per ilgą laiką savo darbe teko pažinoti daug žmonių, kurie buvo pasiruošę išeiti, mirti. Ne todėl, kad jie buvo radę galutinį susitaikymą ar transcendenciją, bet todėl, kad jie buvo nublokšti to, kuo tapo jų gyvenimai – vienu žodžiu, nupjauti, ar bjaurūs.
Jau yra rekordiškai daug sergančių chroniškomis ir mirtinomis ligomis, ir vis vyresnio amžiaus. Ir mes nesame beveik ar visai pasirengę šiam sidabriniam cunamiui.
Mums reikia pakankamai veiklios infrastruktūros, galinčios valdyti visus šiuos seisminius poslinkius mūsų populiacijoje. Dabar laikas sukurti kažką naujo, kažką gyvybiškai svarbaus.
Žinau, kad galime, nes privalome. Alternatyva tiesiog nepriimtina.
Ir svarbiausi faktoriai yra žinomi: strategija, ugdymas ir mokymai, sistemos, plytos ir skiedinys. Mes turime daugybę resursų visų tipų dizainerių darbui.

12:48 Pavyzdžiui, mes žinome iš tyrimo, kas yra svarbiausia žmonėms, priartėjus prie mirties: komfortas; jaustis neapsunkintais ir neapsunkinti tų, kuriuos jie myli; egzistencinė ramybė; ir nuostabos bei dvasingumo jausmas.

13:07 Per beveik 30 Zen ligoninės metų mes sužinojome gerokai daugiau detalių iš savo gyventojų. Maži dalykai nėra tokie maži.
Paimkime Janette. Jai kasdien darosi vis sunkiau kvėpuoti dėl ILS. Na, spėkite ką? Ji nori vėl pradėti rūkyti – prancūziškas cigaretes, jei malonėtumėte. Ne dėl savidestrukcijos, bet kad pajustų pilnus plaučius, kol juos dar turi.
Prioritetai pasikeičia. Arba Kate – ji tiesiog nori žinoti, kad jos šuo Austin guli jos lovos kojūgalyje, jo šalta nosis prie jos sausos odos, vietoj daugiau chemoterapijos, plūstančios jos venomis – ji tai padarė. Jausmingas, estetinis pasitenkinimas, kur akimirkai esame apdovanojami už tiesiog buvimą.
Tiek daug jo ateina mylint savo laiką pojūčių keliu, kūno keliu – tai, ką reiškia gyventi ir mirti.

14:25 Ko gero skaudžiausias kambarys Zen ligoninės svečių namuose yra mūsų virtuvė, kuri gana neįprasta, kai supranti, kad daug mūsų gyventojų gali visai nedaug valgyti, jei išvis gali.
Bet mes suprantame, kad tiekiame maistą keliais lygiais: kvapas, simbolinė plotmė. Rimtai, kartu su visais ypatingais dalykais po mūsų stogu, vienas labiausiai išbandytų ir tikrų mums žinomų intervencijų yra sausainių kepimas.
Kol turime savo pojūčius – net jei tik vieną – mes turime bent jau galimybę pasiekti tai, kas leidžia pasijusti žmonėmis, susijusiais.
Įsivaizduokite šios sąvokos raibuliavimą milijonui žmonių, gyvenančių ir mirštančių su demencija. Pirminių pojūčių malonumai, kurie nusako dalykus, kuriems nerandame žodžių, impulsai, leidžiantys mums būti dabartyje – nereikia nei praeities ar ateities.

15:41 Taigi pašalinti nereikalingą kentėjimą iš sistemos buvo pirma dizaino užuomina, tada polinkis į orumą pojūčių keliu, kūno keliu – estetinė sritis – yra dizaino antra užuomina.
Tai mus priveda prie trečio ir paskutinio šios dienos lašo; būtent, turime pakelti savo žvilgsnius, nukreipti žvilgsnius į gerovę, kad gyvenimas ir sveikata, ir sveikatos priežiūra galėtų daryti gyvenimą nuostabesniu, užuot tiesiog mažiau siaubingu. Geradarybė.

16:21 Šičia ji atskiria į ligą orientuotą priežiūros modelį nuo modelio, orientuoto į pacientus ar žmones, ir būtent čia rūpinimasis tampa kūrybingu, savaiminiu, netgi žaismingu veiksmu. „Žaisti“ gal skamba kaip juokingas žodis.
Bet tuo pačiu jis vienas iš aukščiausių prisitaikymo formų. Apsvarstykite, kiekviena svarbi privaloma pastanga verčia būti žmogumi.
Maisto poreikis pagimdė kulinariją.
Poreikis pastogei leido atsirasti architektūrai.
Poreikis prisidengti – madai.
Ir būdami veikiami laikrodžio, ką gi, mes išradome muziką.
Kadangi mirtis yra būtina gyvenimo dalis, ką galėtume sukurti su šiuo faktu? Sakydamas „žaisti“ nesiūlau imtis lengvo požiūrio į mirtį ar kad įgaliojame kurį nors konkretų mirimo būdą.
Tai yra sielvarto kalnai, kurie negali judėti ir vienu ar kitu būdu mes visi ten atsiklaupsime.
Greičiau prašau, kad padarytume erdvės – fizinės, fizinio kambario, leisti gyvenimui pačiam išsikvėpti – kad greičiau, nei tik pasitraukti iš kelio, senatvė ir mirtis galėtų tapti „crescendo“ iki pabaigos.
Mes negalime įminti mirties.
Žinau, kai kurie jūsų dirba ties tuo.

17:51 (Juokas.)

17:56 Tuo tarpu mes galime –

17:57(Juokas.)

17:59 Mes galime link jos kurti. Dalis manęs numirė anksčiau, ir tai yra, ką mes visi galime pasakyti vienu ar kitu būdu.
Man teko perkurti savo gyvenimą dėl šio fakto, ir sakau jums, tai buvo išsivadavimas suprasti, kad visada gali surasti grožio ar reikšmės sukrėtimą, tau likusiame gyvenime, kaip ta sniego gniūžtė, trunkanti puikią akimirką, tuo tarpu ištirpdama amžiams.
Jei mes nuožmiai mylime tokius momentus, galbūt galime išmokti gerai gyventi – ne nepaisant mirties, bet dėl jos.
Tegu mirtis pasiima mus, ne vaizduotės trūkumą.

18:47 Dėkoju.

18:49 (Plojimai.)